tarp pirštinėtų pirštų sukinėjas lapai
rudi koteliai prisiliečia prie lūpų -
rūgštokas skonis
žali kraštai, o vidurys raudonas -
tau dera prie akių, tu praduri traškią plėvelę
ir žvilgteli pro lapą -
kitas žmogus kitame pasaulyje
matau tave aukštyn kojomis
nupurtai nuo delnų žemes, gerai kad nelyja sakai
tarpupirščiais sunktųsi purvas
o aš galėčiau paimti, sulipdyti mažą kamuolėlį
ir sviesti į šviežiai nudažytą vienuolyno sieną
arba ką nors užrašyti
pro šalį pravažiuoja dviratininkas
įsimenu jo žvilgsnį, jis dera prie
raudonos beretės ir girgždančio dviračio
skardis leidžiasi žemyn į marias
kojos sminga į pusmetrio storio
pūvančių lapų klodą
pasirausus giliau gal rasčiau
pavasarinės žibuoklės fosiliją
marios savo nuolatiniu teškenimu sugeria tylą
tai toks lengvas peizažas prieš naktį
kad būtų lengviau užmigti
viskas atrodo taip paprasta
kol negalvoju apie gumbuotą asfaltą