kai kūnas išsirengia po atplaišą
kaip tinko gabalą nuo suaižėjusios sienos
mesdamas į griūvančio namo pašalį
savo sumautą juokdario kaukę
matosi tikrasis aš
beveidis belytis žmogaus kontūras
prisišliejantis prie arčiausiai esančio
naujo kieto stuburo ir įsėdęs į jo važnyčiojamą
vežimą dalinąs šypseną ir kitą malonę
patraukdamas paskui save margas minias
kol panaudos jas naujo spektaklio
statistams ir paliks atmerktom negyvom
akim dulkėti gyvenimo teatro užkulisiuose