Dzūkės motinos,
Palinkusios prie savo vaiko karsto,
Garsi rauda sudrasko širdį į skutus.
Tas skausmas netekties
Visų, atėjusių Tavęs išleist, mintis suplėšo.
Ir plazda Tavo siela raudoje
Liepsnelėm žvakių.
Nurimt negali niekaip.
Ir glosto sielos virpesio
Sukeltas šuoras brangių Tau
Moterų palinkusias galvas:
Mamos, žmonos, dukrelės mylimos.
Kaip nuraminti jas,
Kaip atsiplėšt nuo žemės,
Kai ši garsi mamos rauda
Sugniaužia sielą
Skausmo kamuoly?
Kaip atvyniot sparnus,
Kelionei pasiruošt?