Jis gimė iš ašarų, sudžiūvęs, oda išbąlus, akys tuščios,
Vidus be jokios sudilusios minties ar grąšio kišenėje,
Išorė sudriskusi, pašvinkus, bet jis jautėsi saugus.
Jo širdy durys neuždarytos, juk jis turi tavo rankas ir tavo veidą.

Kiekvieną žvarbų rytą jis sugebėdavo tau pakelti nuotaiką,
Tu jam su džiaugsmu atsidėkodavai bučiniu kakton,
Priglausdavai kuo arčiau savo skaudančios krūtinės,
Kol galiausiai tu pajusdavai ramybę savyje.

Naujas rytas, nauja diena, pagriebi jį, pabučiuoji,
Bet tu jau ne ta, kažkas kitaip, tu pasikeitei.
Pabučiavus, nejauti sudžiūvusių lūpų savų,
Nejauti skaudančios krūtinės - nereikia jo.

Atsikėlusi kitą rytą, tu pajunti tą patį nereiklumo jausmą,
Pabučiavusi jį iš įpratimo, čiumpi jį už sudriskusio skverno
Ir išmeti šiukšlių vamzdžiu žemyn, tardama sau:
- Man nereikia jo, aš kita.

Griūnant žemyn, jis stengiasi nesukelti triukšmo dulkių patale,
Jis pakyla aukščiau, tartum sklęstu sermėga oru.
Jis nenaudoja magijos ir tavęs nevadina ragana,
Nes jis tik tavųjų švelnių rankų darinys.

---
Jis kupinas tyrų tavųjų ir savųjų jausmų,
Jo širdy durys neuždarytos, juk jis turi tavo rankas ir tavo veidą.