Pameni, kai tavo kūnas
gyvas buvo,
aš pažadėjau ateit kas vakarą
prie tavo kapo?
Ir atslenku raudonu vynu nešina
Tik nežinau, už ką geriu:
ar už tave, ar už gyvenimą
ar mirtį;
ar už laukimą be vilties
ir ilgesį skausmingą?
Bet ateinu ieškoti praeities
žinodama, kad jos nerasiu
Ir nežinau, kodėl beprasmiškai
į kapinyną spoksau
nakties kerų nebebijodama,
tik laukdama stebuklo –
mes susitiksim!
Man įdomu, ar tu mane
matai, girdi,
kai aš ateisiu, pasitiksi?