Aš eilėraštį pamečiau vėjuose.
O galbūt tik nupigintą lyriką,
Kuri tirpo ir bluko alėjose,
Kur lietus visad buvo nevyriškas.

O kas vyriška? Niekas nesakė.
Nes ir patys pamiršo herojų,
Kuriam kelią perbėgo katės,
Kur mėnulio veide vasarojo

Ir pamiršo sugrįžti į žemę.
Ir pamiršo, kad laukiam didvyrių.
Pigią rašliavą saujomis semiame
Kur metaforos, rimai... Bet migdo jau

Ir daugiau ką skaitei neatsimeni,
Tik į širdį atsigula pilkas
Liūdesys. Vėl raitaisi kankinamas
Prieš nematomus budelius silpnas,

Ir ne tėvo jau balsas, ne motinos,
Tave rytmetis kelia suklupusį,
Banalybėmis žydintį soduose,
Prieš altorių netyčia sukniubusį

Prie stiklinių katedros durų,
Pro kurias neįleidžiame Dievo,
Pro kurias jau ir patys nežiūrime,
Pro kurias šimtą kartų praėjome.

Savo ranką eilėraščiais purviną
Į kišenę iš naujo susikiši,
Aplaižai vėl suskirdusią burną,
Porą kartų į žmones atsigręži...

Bučinių tu godus. Arba nerimo,
Arba pats nežinai ko norėdamas
Nukrinti tiesiai veidu į samanas
Ir sapnuoji vienatvėj kalėdamas

Kad gimei, kad mirei, kad gyvensi,
Kad herojus sugrįžo ir lyrika,
Ir eilėraščiai mano, kai valsą
Šoka lietūs ant stogo. Nevyriškai.