- Gero vakaro- kaip paprastai iš aukšto pasisveikino pirmasis į pirkią įėjęs Adolis. Ant jo puskailinukų ir kepurės blizgėjo sniego kruopos, o nuo kaktos per nosį nusiritęs ant krūtinės nukrito ištirpęs sniego lašas. Tai pajutęs jis truktelėjo nosimi, paskui pamėgino brūkštelėti rankove, tačiau jau pradėjęs tirpti sniegas tik dar labiau sušlapino panosę. Po to jis susiprato išsitraukti iš kišenės nosinę.
  Tai matydama Stasikė neiškentė nenusišypsojusi ir, kad toliau liktų Adolio nepastebėta , pasislinko giliau į užstalę, į lempelės šešėlį.  
  Nusiėmęs kepurę ir nusivilkęs kailinukus, kuriuos priėmė ir pakabino Sokonas, jis dar kartą nusišluostė nosine veidą ir padavė ranką priėjusiai jį pasitikti Melanijai.
- Sveika gyva- pasisveikino Adolis, tačiau nei iš jo veido, nei iš balso Melanija dar negalėjo suprasti, kokia jo šiandien nuotaika.
- Sveika, sveika- atsakė ji, dar kartą vogčiomis stebėdama jo veidą. Pamačiusi, kad jis lyg ir neblogai nusiteikęs, iš karto pagyvėjo. – Prašom toliau, prašom sėstis. Labai gaila, kad su vakariene pasiskubinom, būtume kaip tik svečio sulaukę prie blynų – juokavo Melanija.
Adolis nei iš šio , nei iš to staiga nepatenkintas burbtelėjo.
- Aš pavalgęs- atkirto jis , kad Melanija net krūptelėjo.
- Kas to nežino- bandė ji atitaisyti nuotaiką. – Bet tokį vakarą kažkaip smagiau didesnėj kompanijoj- nebeišmanė vargšė nei ką besakyti. Adolis visai nekreipdamas dėmesio į tai, ką ji šneka, atėjo prie stalo ir atsisėdo. Sėdinčios lempos ropelės šešėlyje Stasikės jis nepastebėjo. Ji tylėjo neišsiduodama, sekė juos ir stebėjosi. - Tai sutiko kaip kokį kleboną. Arklį priėmė, pašėrė, o Adoliui kailinukus nuvilko, nuolankiai paprašė  sėstis, o jis vis pasipūtęs, nepatenkintas.
Taip popinamas dar šerį stato, kad jis nesulauktų – mąstė Stasikė pasipiktinusi ir su pasigailėjimu žvelgdama į Melaniją, kuri tarsi nepastebėjusi jo šiurkštumo, jam toliau pataikavo.
- Prašom toliau, prašom slinktis arčiau prie viešnios, bus smagiau – ragino Melanija. Jis lyg ne savas apsidairė ir tik dabar pastebėjo Stasikę. Vienu metu jis tarsi nušvito. Jo niūrios akys po tamsiais antakiais  sublizgėjo. Adolis metė žvitrų gyvą žvilgsnį į Stasikę, tačiau bijodamas išsiduoti  vėl nutaisė akmeninį veidą.
- Kokios čia viešnios besama ? Įsispraudusi į pačią kertę, nė nematyti – tiek tepasakė nekeisdamas tono. – Sveika gyva – ištiesė ranką per stalą pasisveikinti, neva tik dabar atpažinęs. – Ko ten slepiesi?- paklausė.
- Nė nemanau slėptis – atsakė Stasikė, paduodama ranką, kurią Adolis stipriai paspaudė, tarsi sulaikė savam delne. – Tik pats išpuikai ir nebenori pažinti- priekaištavo ji.
- Na, ko čia man puikuotis? Nėra nei kuo, nei prieš ką. Vis vien Aukštasalio mergelės į mane nežiūri, brokija, per senas matomai esu.
- Dar taip pasivažinėk tiek metų, tai ne tik salos mergelės, bet ir Pamūgės davatkos nebežiūrės – nusijuokė Stasikė.
- Nėr ko skubintis, nėr ko skubintis, reik pasirinkti pakol metas – teisinosi Adolis. – Juk ne vienai dienai, o visam gyvenimui ieškau, kad paskui nereikėtų gailėtis.
- Pasiutiškai ilgai renkiesi. Tiek besirinkdamas , paliksi vietoj Anupro varpais skambinti, juk gyveni prie pat bažnyčios – toliau jį erzino Stasikė.
- Ar manai, kad taip paprasta iš tokios daugybės išsirinkti? Tų mergelių būrių būriai, kur tik mesi pagalį, ten pana, ot ir atspėk žmogau, kuri iš jų geriausia.
- O tai tau. Jeigu pats nesugebi, tai prašyk Dominyko. Jis išpirš. Ne vienam tokiam žiopliui po žydmergę įtaisė – įsižeidusi už visas merginas dėl tokio palyginimo rėžė jam Stasikė.
- Cha, cha, cha –  nusijuokė net Sokonas. – Tiesą Stasikė sako. Senis Dominykas ne vienam tokioj bėdoj padėjo. Antai Saplys. Po šiai dienai būtų našlavęs, o dabar garbina Dievą, džiaugiasi jauną pačią gavęs.
Po šio pokalbio Sokonas tabokos pjaustymą atidėjo rytdienai. Pasipjaustęs tam kartui, nėjo, kaip paprastai, už pečiaus pas motiną, bet papsėdamas pypkę prisėdo prie Adolio, pasirengęs tokį nepaprastą vakarą praleisti su jaunimu.
  Po tokios bendros jų kalbos Melanija nuščiuvo, nenuleisdama nuo Adolio akių, stebėjo jo veido išraišką. Šis, garbė Dievui, nė nemanė įsižeisti. Jai net ant širdies lengviau pasidarė...
- Juokis, juokis – nuolaidžiai, nė kiek nepykdamas, juokdamasis kartu su Sokonu , pasakė Adolis. – Pamatysim, kaip pati rinksiesi, kai ateis metas - tarstelėjo jis.
- O, kad taip būtų jų valia, gal nė viena neliktų netekėjusi – palingavo galva Sokonas. – Bet dabar jau jų vargšių tokia dalia, kad pačios nepasirinks ir gana. Nenori likti senmerge, tai eik už to, kuris tave ima, nors ir labai skaudėtų širdį dėl kito.
  Melanija staiga nuraudo ir, norėdama nukreipti kalbą, įsiterpė: - Tėte, ar padavei Kaštanui? Kažin ko stovi galvą užkėlęs,  gal nepasiekia?
- Nealkanas, matyt – greitomis metęs žvilgsnį pro langą atsakė Sokonas. – Kai išalks, tai pasiims, o tu geriau mumis  pasirūpink. Negi taip ir sėdėsim prie tuščio stalo užgavėnių vakarą?
- O aš geriau senmerge liksiu, negu tekėsiu už tokio, kuris man nepatinka- staiga pasakė Stasikė, kaip kirviu nukirto.
  Adolis tebesilaikydamas išdidžiai,  vis žvilgčiojo į Stasikę. Jis jau seniai iš taip arti nebuvo jos matęs. Dabat jis pastebėjo, kad jos veidas papilnėjęs, krūtinė paplatėjusi, tokia išdrąsėjusi ir pagražėjusi. Mergina nebe vaikas, bet tokia pat kalboje kandi . Juk jis seniai numatė, kad iš jos išaugs puiki mergina. Kurį laiką net stebėjo ją susidomėjęs, o dabar matosi, kad jo spėjimas pasitvirtino  su kaupu. Taip ir traukė prie širdies baltom garbanėlėm apsuptas  skaistus jos veidelis, linksmos kaip žiburiukai mėlynos akys. Ir išvis taip jau patraukliai ir kerinčiai ji atrodė, kad norėjosi žiūrėti į ją , neatitraukiant akių. Ir Adolis žiūrėjo. Ne spoksojo, bet vogčiomis, neišsiduodamas žvilgčiojo ir džiaugėsi čia ją išvydęs, džiaugėsi  šiuo užgavėnių vakaru.
- Negerai likti netekėjus. Senmergės niekas nemėgsta, davatka ir žydmerge vadina- šaipėsi Adolis iš tokio Stasikės pareiškimo. – Kas kita už vyro, kaip už mūro, mylimas jis ar ne, geras ar blogiausias būtų.
- Kaip pavadintų – nepagadintų, bet aš tekėsiu ne už mūro, o už vyro , kuris man labai patiks – taip pat griežtai pakartojo Stasikė, aikštingai pažiūrėjus pirma į Adolį, o paskui į Sokoną.
  Adolis buvo sužavėtas. – Matai, matai kokia šaunuolė – atvirai susidomėjęs ir žvelgdamas  į jos įraudusį veidą stebėjosi jis. – O gal jau ir pasirinkusi turi? – jam pačiam  netikėtai išsprūdo.
- Man žinot – atsakė ji žybtelėdama akimis ir tokiu tonu, tarsi iš tikrųjų būtų turėjusi vaikiną.
- Menki šposai – tarsi patvirtino Sokonas. – Dabar suvis kiti laikai. Mūsų laikais be trisdešimties  merga ne merga. Bernas vėl – keturiasdešimties, keturiasdešimt penkių. Dabar gi kiekviena piemenikė dar paskui karves tebelaksto, o jau mergina save skaito, po vakaruškas kūliasi.
- Ką čia tėte šneki- vėl įsikišo Melanija. – Vakaruškos tai ir yra jaunimui, o ne kokiems seniams. Kada gi pasilinksminti, jei ne jaunystėje?
- Tai kad pasakė “ keturiasdešimt penkių”. Juk tai diedas, o ne bernas. Nė viena merga už tokio nebetekėtų šiandien- garsiai juokėsi Stasikė. – Ar dėde tiek metų turėdamas ženijaisi? – paklausė ironizuodama Stasikė.
- Ech, prasidėk čia su jumis- numojo ranka į Stasikės pašiepimą Sokonas. – Geriau , Melanija, atnešk ką nors užkąsti. Aš dar nuo turgaus dienos turiu puskvorčiukę užsilikinęs. Išgersim su Adoliu. Ilgai čėdijau, laukiau, ar neatsiras, kas man padėtų. Dabar gi kaip tik pritiks užsigavėti.
- Matai, dėde, kai mums prie vakarienės tai neparodei – vėl kibo prie jo juokdamasi  Stasikė. Sokonas vėl numojo ranka: - Prasidėsi čia su bobom. Ne jų tai darbas- ir išėjo į kamarą ieškoti degtinės.