Tautinė  pjesė  
      
  Prožektoriai apšviečia avanscenos dešinę pusę, kurioje sėdi bernelis tautiniais rūbais, garbanotais ryžais plaukais ir gausiai strazdanomis išbertu veidu, šalia jo mergužėlė geltonkasė rausvais skruostukais, taip pat tautiškai apsirėdžiusi, iš po sijono kyšo storos tvirtos blauzdos. Ant bernelio kelių guli kanklės, mergina rankoje laiko medinius šaukštus, jais ji muša ritmą. Suskamba kanklės ir abu ilgesingai uždainuoja lietuvių liaudies dainą:
                               Aušta rytelis,
                               Laukia darbelis.
                               Oi kaip man sunku,
                               Vos tik prabundu.
Mielai miegočiau
Tavo lovelėj,
Lūpas bučiuočiau,
Karštai myluočiau.
Po šio posmelio bernelis sugroja kanklėmis solo improvizaciją, po to abu tęsia dainą:
                                Kur ta šalelė,
                                Kurioj dirbt nereikia,
                                Mielai ten jočiau,
                                Tave sapnuočiau.
Garsiu akordu pabaigia dainą ir atsistoję abu nueina į užkulisius.

Scena įsišviečia, matome avanscenoje tekančią upę, už jos giliau į sceną krūmais apaugęs krantas, takas nuvedantis prie kaimiškos sodybos, šalia jos vešlus sodas, į kairę pieva, kurioje ganosi trys karvės. Už viso to gilumoje miško masyvas. Sodybos kieme šulinys, dešinėje tvartas, kluonas ir tekanti saulė.
Prie kranto stovi stulpas su rodyklėmis, vienoje į scenos gilumą rušiškai užrašyta ROSIJA, kitoje, nukreiptoje į upę – PRŪSIJA. Žemiau rodyklių ant stulpo didelė lentelė su lietuvišku užrašu    
                                                          visiŠkas uŽkampis                                        
         Dar žemiau didelis sieninis plėšomais lapais kalendorius, jame data –
                                          1897 liepos 19
                                           antradienis
Upe į krantą atplaukia knygnešys Panteleonas su ryšuliu ant galvos. Pasilenkęs išlipa iš vandens, apsidairo ir pamato atplaukiantį į krantą kitą knygnešį. Vėl šoka į vandenį, stumia aną gilyn į upę:
         Kur tu, čia gi mano zona, konkurentas prakeiktas. Pošol von, pošol.
Vargšelis konkurentas mostaguoja rankom, bando šauktis pagalbos:
                 Gelbėkit... skęstu... SOS...
Kelis kartus niurkteli po vandeniu, po paskutinio karto neišnyra, tik išplaukia knygų ryšulys. Panteleonas jį susižvejoja su pagaliu ir išlipa į krantą, nusipurto, nuplėšia viršutinį kalendoriaus lapelį, į jį įvynioja knygų ryšulius ir takeliu paskubomis atbėga į sodybą. Nukrenta po medžiu ir užmiega, pasidėjęs abu ryšulius po galva.
Užgieda gaidys tris kartus ir namai pabunda, iš namo išeina šeimininkas Anicetas, jo žmona Agota ir didelis vilkšunis. Šuo iškart nubėga prie knygnešio, tampo jį už švarko rankovės ir loja. Anicetas semia iš šulinio vandenį ir nekreipia dėmesį į šunį. Žmona irgi žiūri tik į vyrą.
Iš kluono užsimiegojęs išeina bernas, kuris pradžioje dainavo dainą. Paskui jį stengdamasi prasmukti nepastebėta išeina ta pati merga, pasikaišiusi sijoną neria į tvartą. Panteleonas, tąsomas šuns  ginasi ryšuliu ir pašnibždomis šaukia šeimininką:
            Anicetai, po galais, kad tave kur, paimk šunį. Šunį pasiimk, sakau, prišauks nelaimę.
Anic. Šarikai, fu, fu, sakau, tu velnio išpera. O, Pantelionas, kokio bybio čia atsibeldei?
Pant. Kaip tau negėda, Nicetai, patrauk tą sabaką, sakau. Svečią priimtum geriau. Labas, Agotuka.
Agota. Labas labas.
Anic. Vėl iš upės?
Pant. O tai iš kur daugiau? Nenukritau gi iš obels.
Anic. Iš tavęs visko gali laukti.
Bernas. Ką gero atnešei, dėdule?
Pant. Eik šikt, ryža padla, dar tau matai aš nešiu, skatiko už marškinių neturi pasidėjęs.
Bernas. Kad su nuogom mergom kokį žurnalą atneštum, tai gal ir atsirastų koks skatikas.
Agota. Štiš, dar tau mergų maža?
Bernas. O jau kiek gi jų čia? Pilnas kiemas? Viens, du ir apeita.
Anic. Na na, apeita. Ką turi momenyje?
Pant. Nesibarkit, dar žandarus prisišauksit. Tyliai arbatos atsigerkim, reikalus aptarkim ir aš keliausiu, kai kelnes išsidžiovinsiu.
Bernas. Tai šūdas, nieko gero neturi, reiškiasi?
Anic. Tu eik, Urtei kiaules šerti padėk, mes be tavęs pasirokuosim.
Bernas. Bybį jūs ten pasirokuosit. Vėl prisigersit, o man šieną vienam vežti.
Anic. Gerai gerai, eik, ir tau įpilsim, nebijok.
                       Anas nueina. Vyrai žiūri jam pavymui. Saulė dingsta iš kiemo, ta prasme, pateka aukštyn.
Pant. Ale, konkurentų tai net čia neina atsiginti, jau toks, rodos, užkampis, velnio pamirštas kampelis, bet tie šikniai ir į šitą zoną lenda. Ana vieną nuvijau, nuplaukė pasroviui.
Anic. Ai, eina čia visokie, čigonai, žydai ir šiaip valkatos, jau ir šulinį turiu rakinti, bo dar nuodų pribers iš keršto.
Pant. Gerai, Nicetai, tai prie darbo. Atnešk arielkos, aš tuo tarpu knygas išpakuosiu.
Anic. Tai nei nešti nereikia, čia užkišęs turiu.
                                   Ištraukia iš krūmo butelį.
Pant. Na, tai tu pirmas ir pradėk. Va, Don Kichotas, Grafas Montekristas, kas dar? A, Penkiolikos metų kapitonas. Na, šitą gali Ryžai Padlai paimti. Daugiau - jo protelis neneš.
Anic. Manai jis skaitys? Gal ir skaityti nemoka, jam tik bobos galvoj.
Pant. Nu je, durnas dabar jaunimas. Ale tu žinai, ką perskaičiau tik ką?
Anic. Nu?
Pant. Kažkokią pranašystę, Kosto ar Antano, gerai nesupratau, bet ten rašo, kad būk tai mano proproproproproanūkis plukdys per Nemuną cigaretes.
Anic. Į Lietuvą? Tai yra į Rusiją?
Pant. Taip, į Lietuvą.
Anic. Norėjai pasakyti į Rusiją?
Pant. Ne, gi sakau, parašyta buvo, kad į Lietuvą.
Anic. Tai kaip čia - išeitų, kad Lietuva bus laisva?
Pant. Na, tai aš irgi primečiau, kad taip turėtų būti.
Anic. Ale nesąmonė, geriau išgerk, tokių cūdų nebus, kad ruskis Lietuvą atiduotų, ne, taip nebūna. Kažką tu neteisingai supratai.
Pant. Jobšikmatj, taigi ne girtas buvau, galiu persižegnoti, parašyta, net tris kartus tą vietą skaičiau, - plukdys cigaretes iš Rosijos į Lietuvą per Nemuną dideliais kiekiais, kurio senelis, tpfu, proproprosenelis knygas transportavo į tėvų žemę, užgrobtą rusų....
Anic. Pala, tu čia visai kažką supainiojai. Sakai plukdys iš Rusijos, tai kur tada ta Rusija bus, ten gi prūsai už Nemuno? Gal tu nori pasakyti, kad mes rusus pas prūsus permesim?
Pant. A?
Anic. Na, čia jau visai fantastikų prisiskaitei.
Pant. Fantastikų... O kai iki jūros Juodosios buvom nuėję, paskui ligi Maskvos? Manai, mes negalim? Sakau tau Kosto ar Antano, turbūt šventi žmonės buvo, pranašystė.
Anic. Negali būti, ar tai prigyvensim tokius auksinius laikus?
Pant. Kokie čia auksiniai, jeigu jie kontrabandą rūkys? Gal gi jie tabokos nemokės užsiauginti arba kanapės neužderės?
Anic. Aš ne apie kontrabandą, dėjau ant tų rūkalų, aš apie laisvą Lietuvą. Sakai proproproproanūkis? Tai kada tai bus?
Pant. Mislinu, po kokio šimto metų.
Anic. Taigi bus antras tūkstantmetis! panosėj. Vo bent!
Pant. Šūdą aš žinau, bet reiškiasi knygų jau negabens mano ainiai, versis rūkalais. Na, irgi neblogai, knygas gi nelabai jau ir perka, o cigaretes, jei Lietuvoj jau jų nebus, tai vistiek kožnas turės pirkti, kuris priklausomybę tabokai turi. Nepražus mano vaikaičiai, plaukys po Nemuną, kaip kokie kateriai.
Anic. Na, išgerkim už laisvą Lietuvą, tik gaila, kad nesulauksim.
Pant. Užtai lietuvišką žodį turime tausoti, puoselėti savo kalbą, nesikeikti ruskai – chui sosi...
Anic. Pošol nachui, jobtvaimatj...
Pant. Kurva, bliadj, ir knygas lietuviškai skaityti, kad ateinančioms kartoms perduotume Vytauto ir Mindaugo, ai ir dar Donelaičio, ir visų lietuvių, mūsų tėvų ir protėvių, mūsų senelių, mūsų kunigų, sukilėlių, na, tu supratai, už juos, prosit.
Anic. Iki dugno.
Pant. Tai kiek knygų paimsi? Kurias?
Anic. O tu ko nors modernesnio neturi?
Pant. Ką turi momeny?
Anic. Na, Oskarą Vaildą, pavyzdžiui, arba Emilį Zolą?
Pant. Neea, broleli, šitų gal dar ir į lietuvių kalbą nespėjo išversti.
Anic. Gaila, o taip norisi kažką tokio šiuolaikinio užgriebti.
Pant. Dabar imk šitas, šitas kol kas perskaityk, o kitą kartą gal jau bus ir kas naujesnio.
Anic. Po kiek skaitai?
Pant. Na, paskaičiuokim... tarkim, padulkinu tavo bobą, dvi dešimtis kiaušinių ir medaus uzbonas, tinka?
Anic. Žinai, kad aš jau abejoju dėl paskutinių savo vaikų, kokie trys tai jau tikrai ne mano.
Pant. Ką nori tuo pasakyti? Kad mano jie? Na jau ne, neprikabink man svetimų bėdų. Tas paskutinis tai nuluptas tavo Ryža Padla, toks pat ryžas, taip kad jei nori nusiderėti, tai nieko nebus, žinok žiauriai sunkus mano amatas, lengva, manai, žiemą vasarą po Niemaną nardyti? konkurentų pilna, o dar tie žandarai, kad jie triperį pasigautų.
Anic. Na, gerai, gerai, sutarta. Einu kiaušinių ir pašauksiu Agotą.
Pant. Ei, ir knygas paimk, paslėpk tvarte.
              Grįžta Ryžas bernas su kanklėmis ir merga su mediniais šaukštais. Susėda ant upės kranto ir uždainuoja lietuvių liaudies dainą:
                   Kas iš tos tėvynės,
                   Jei neišgėrei ruginės?                
                   Jei joje neauga mėlynės?
                   Negaila tuomet ir sėdynės.
La la la la la la
Na na na na na na
Nuogos sėdynės,
Tuščios piniginės.
                                                Tamsa.