naktis nemiga ridinėjasi kol
išjudina debesis iš paveikslų
ir šie krenta po kojom
gailiai aimanuodami –
pro nutrintas pėdas
besiskverbdami į kūną
uždūsta tuštybe

apnuoginta pilnatis
tamsos vaikams
nukerta galvas
jų išriedėjusios akys
atspindi šviesą šildančią
sąžinės okeanus –

per kūną persirita karštis
ir iš atsivėrusių žaizdų ant lūpų
pažyra beformiai gyviai
į dar vieną prakeiksmą –