Iki Paryžiaus 1952 kilometrai

Nors mudu nesiorientavome atstumuose ir galvojome, jog nuo Vilniaus iki Paryžiaus vos kelios dešimtys kilometrų, visai nesidomėję fizikos mokslu  žvaigždes vadinome magišku lietumi, nežinodami  lietuvių kalbos gramatikos mes žodį ,,myliu“ ant asfalto rašydavome su trumpąja i - ,,miliu“. O nemokėdami spręst logaritmų, lygčių mes sugebėjome suskaičiuoti, jog mūsų simpatijos truks iki plius begalybės.
   Mūsų meilės grafikas:
Pradžia.
         - Žinai, aš ant Tavęs pykstu. Nebegaliu taip gyvent. Įsivaizduok: atsikeliu ryte, pirma mintis – Tu. Nesvarbu, koks oras, kokia šiandien diena, ką pusryčiausiu. Svarbu – Tu. Ir taip per visą dieną, kuri trunka taip trumpai. Tad , ar nenorėtum ir Tu galvot apie mane? – rimtu veidu, bet su šypsena tarė vaikinas.
- Norėčiau – kukliai atsakė mergaitė ir iškart skruostus nutvieskė raudonis.
Ir taip jie sudarė minčių sutartį.
Besėdint, pradėjo krist maži, blizgantys lietaus lašeliai. Jis mąstė: ,,kad tik šios mano zirzeklės lietus nesulytų. Ir aš sušlapsiu. Susirgsim ir teks atidėt kelionę i Paryžių.“
O ji mąstė taip: ,, kaip nuostabu. Kaip kerinčiai ant jo veido atrodo tas mažytis lietaus lašelis, riedantis nuo kaktos vingio skruostų link... tegul lyja toliau, tik lėtai, lėtai.“
Eiga.
Kiekvienas jų prisilietimas turėjo vis didesnį ir garsesnį skambesį. Nuolat kartu mąstydavo apie vykstančius karus  ir taiką. Kartu skaitydavo tą pačią knygą, net sapnai jų buvo panašūs. Ir galvodavo kokius daiktus įsidės, kai važiuos į Paryžių. Ir taip jie augo augo...
Bet, kas turi pradžią turi ir pabaigą.
Augo jie, tik ar vienodu tempu?
Ant jo lovos buvo padėtas lapas, kuriame buvo nupieštas pliušinis meškiukas, tačiau į jį buvo įsmeigtos žirklės.
-Jam labai skauda- tarė mergaitė.
-Kvailiuke, žaislams neskauda, jie pagaminti iš vatos ir visokių dirbtinių medžiagų, be to čia tik piešinys – šaltai ir užtikrintai jis paaiškino.
-Skauda, juk ar tu nebepameni, kai vaikystėje mama sakydavo, jog negalima sukiot lėlytėm kojų, nes joms skauda, o meškiukus reikia globot ir saugot.
-Tai buvo vaikystėje, juk logiškai ir realiai pagalvok, jie tik žaislai.
-Bet jie atsinešė vaikystės dvasią.
-Na, tiek tu, tiek,- aš dar daug ko nežinom.
Nuo to ginčo mes pradėjom augt į dvi skirtingas puses, ir  sužinojome daug tiesos : jog nuo Vilniaus iki Paryžiaus 1952 km., žvaigždės ne magiškas lietus, o tik meteoritas, žodžio ,,miliu“ neberašome ant asfalto, nes išmokome visą gramatiką,  o mūsų draugystė tęsėsi tik 153 svajones apie Paryžių. Supratome, kad begalybė nėra skaičius.
Tik išsiskyrėme taip ir nesužinoję, ar žaislams skauda?