Pamirški tuos, kurie
įsiveržia pro langą
ištrupėjusiom pykčio klintim
ir degina vieni kitus
žeberklų pilnoj krosny.

Pamiršk save,
kai purtai pilną smėlio galvą.
Smėlio, jos pirštus sustingdančio
tarp tavo nužydėjusių linų.

Pamiršk ironija persunktą
varnų juoką gervuogyne,
nes atminimo vertos tik
iš kaštonų besiritančios sraigės.