Tarsi meldžiasi žvakių liepsnelės
Nebyliems palaikams po žeme.
Kažką šnabžda medžiuose vėlės
Savo gimtojo kaimo tarme.

Baigia amžių ir kryžiai senolių,
Apsėsti samanėlių, nors vis
Išlaikydami formą, net puolę
Veidu žemėn, dar rezga mintis

Apie praeitį seną ir gūdžią,
Apie vėjus naujųjų laikų,
Laimingiausiąjį metą giružėj,
Kai šlamėjo tarp medžių laibų

Ir svajojo ne kryžiais pavirsti,
O išaugti tvirtais ąžuolais,
Sesei eglei gražiai pasipiršti
Ir ilgai ošt kartu su vaikais...
----------------------------------------
Tarsi kalbasi žvakių liepsnelės
Su tyliais palaikais... Su gyvais!
Šnabžda medžių viršūnėse vėlės:
– Kaip mums gera vėl būt su savais!