Ateik ar sugrįžk, prieš užmiegant lopšinei,
Sušildyk sužvarbusią sielą sava šiluma.
Kalbėki, tylėk, nesvarbu, iš kur tu atklydai –
Labai pasiilgau tavųjų akių šviesulių.

Apglėbk, užniūniuok, visą ilgesį, gėlą
Ir visą šiurkštumą, baugštumą žvėries išvaryk.
Leisk būt su tavim per audras ar kęst žiemą
Ir širdį sušildyt, ugnim atgaivint.

Pabūki šalia, kai blaškausi per miegą,
Kai sapnas atneša man vienatvės naktis.
Tu – mano svaja, ilgesys, mylima siela,
Per amžius išliekanti tauri ir tyra paslaptis.