Pavasario lietus į stogą -
melodija pabodusi, liūdna,
kažkur prasmegus saulė nesirodo,
be jos diena nublukusi, pilka.

Močiutė pasakojo apie Rojų,
kur žydi sodai amžinai,
aš kartais juos tebesapnuoju,
skrajoju ten su angelais.

Vaikystės pasakos spalvotos,
su saulės apšviestais vaizdais,
apžergęs debesėlio kraštą joju
virš žalios pievos su žiogais.

Sapnai vandens lašais ištykšta,
už lango vėjas, šlapdriba,
ropoja boružė per stiklą,
sparnus į Dangų skleisdama.

Visi pavasariui mes gimę,
svajojame pakilt aukštyn ir skrist,
jeigu žiema šalta širdy sustingsta,
kaip boružei už stiklo lemta pasilikt.