Gogeno paveiksle muziejuj užmiega mergaitė,
Nusukusi veidą į paukščiais išmargintą sieną.
Keistų, dar nė kart nematytų sapnų tobula karalaitė,
Ir kovo ketvirtąją iškrenta sniegas,

Ir nugula viską, kas sykį galėjo atgyti,
Atplėšti tą antkapį, kurį pats ant savęs užsidėjai.
Stebi tylomis, kaip Dievas prekiauja gyvybėmis,
Sugriuvo Parnasas. Ir vien tik ilga odisėja

Kol mūzas sugaudysi, orą priversi kvepėti,
Pakalnę - atmerkti žibuoklėmis pamuštą akį.  
Tūkstančiai metų, kol leisi sau gimti sulėtintai
Iki paskutinio, iki gėluonies išsirašęs,

Išgriuvęs į laiką, į būtį, į nerimą kritęs
Sakytum į purvą, pamiršęs, ką reiškia sustingti.
Šachmatų lentom išeis karalienės ir riteriai,
Sargyba paliaus kas akimirką žvanginti ginklais,

Kad dar prisimintum įkvėpti. Kalbėti ir juoktis
Iš to, kas graudu, kas laimėta, kas prarasta, skauda.
Stebėti, kaip išstraksi mėnesiai, valandos liuoksi
Akim redaguoti ižu apsitraukusią savo padangę...

Pavasaris, mielas. Rašau tau, kad kovą prisnigo.
Ir jau ne žiedais - tik krušom, šlapdriba. Tik miegu
Ištuštintas protas. Bet vis nepaliauju manyti,
Kad vien tik tavim nepagydomai baisiai sergu.