Mano eilinei dienai prasidėjus, kuri, žinoma, kaip visada nepakartojama lyg mūsų spalvingi gyvenimai, pasižadu įvykdyti dienos planus, kurie dažniausiai gimsta man nubudus.
Tada susikuriu dienos viziją, į kurią įtraukiu visą eilę vakarykščių ir dar tuos, kuriems niekaip neprisiverčiu ištisus mėnesius. Šiandieną bus kitaip. Lauke gražu, pavasarėja, ir mano jėgoms nebus galo.
Sakiau, šiandien laikysiuos dietos. Ryte: nekaltas medus, karšta balinta kava, sausi pusryčiai su pienu arba avižinių dribsnių košė. Lyg ir skanu bei sveika. Po jų dabar aptingusi stebiu saulės spindulius, žaidžiančius virtuvės sienoje. Skrandyje vis dar nesušyla pienas. Net nuo jų.
Nepasakyčiau, kad man reiktų dietos... Visada bandau taip save nuraminti, kai po dviejų dienų užsimanau sočių, karštų sumuštinių arba keptos kiaušinienės su spirgais, dar bandelių su varške, gal juodo šokolado... Po tokio suvartoto maisto pasitikrinu, ar pilvo lašinys nepadidėjo. Jei ne, vadinasi nepastorėsiu.
Bet prisipažinsiu: kartais suimu save į rankas keletai mėnesių. Vaikštau į sporto salę minti dviračius. Kai intensyvios treniruotės metu veidą išpila devyni prakaitai, ir nosis varva, žinau – jau užsidirbau gardesniam kąsneliui. Arba atidirbau. Paprasta.
Būna ir blogiau, kai sau neleidi uždirbtų „vaisių“. Tai nutinka atsiradus valios, po kokių gerų dviejų savaičių kankinimosi.
Kelis kartus norėjau tapti sporto trenere. Nesportuosi – negyvensi, pinigų tai reiktų, mąsčiau. Užvaldydavo juodas pavydas į jas žiūrint: gražios raumeningos rankos, kojos, stangrūs riesti užpakaliukai, jokių išsikišusių rinkių... O ką bekalbėti apie sporto naudą sau gyvenime? Energiją, žvalumą?
Ech... neblogas darbas..! Rezultatai nepaprasti.