Jos garbanoti plaukai plaikstėsi vėjyje. Skaistus veidas spindėjo tarsi saulė. Didelėse, magiškose akyse kaupėsi deimantinė ašara. Raudonos it prisirpusios vyšnios lūpos nežymiai drebėjo.
Mergina vilkėjo seną, suglamžytą ir ,vargu ar kada nors plautą, lininę suknelę. Suodžių dėmės ryškiai dominavo jos rūbe. Bet ,atrodo, taip ir turėjo būti. Jos lieknos, saulės nukaitintos kojos tvirtai,bet kartu ir grakščiai, rėmėsi į žemę. Mažyčius kojų pirštus glostydama žolė, tarsi iš malonumo, šiureno.
Už jos leidosi saulė. Dangus buvo nudažytas raudonio. Vėjas tai pakildavo, tai vėl nusiramindavo, lyg būtų puolęs į paniką ir nežinotų, ką daryti. Saulės šviesa siekė tik merginos blauzdas, ji stovėjo ant kalno. Kalno, kuris paprastai, niekuo neišsiskirdavo iš kitų aplink esančių. Tik ne šiandieną. Dabar, tas kalnas buvo aukščiau už visus kitus. Merginos grožis jam suteikė didybę.
Deimantinė ašara nuriedėjo jos skruostu. Tą akimirką nutilo vėjas, nenorėdamas sutrukdyti ašarai pasiekti merginos lūpų. Nuriedėjo antroji...
Pakilo vėjas. Apsiniaukė dangus, tik pro juodus debesis matėsi kraujo spalvos atspindžiai. Iš dangaus pabiro lietus, norėdamas nuplauti merginos skausmą, suteikti jai jėgų: nepasiduoti ir tikėti, kad šiose žemėse yra kažkas gero. Kad atėjęs blogis nesunaikins to, kuo ji tikėjo, ką ji mylėjo visą gyvenimą.
Mergina delnais užsidengė veidą ir ėmė garsiai verkti. Sušlapusi žolė nebegalėjo glostyti jos kojų pirštų. Paklaikęs vėjas taršė jos auksinius plaukus ir nykią suknelę, tarsi norėdamas ją nuplėšti ir atimti paskutinį turimą rūbą. Mergina atitraukė ašarotas rankas nuo veido. Iškėlė galvą ir savo kerinčiomis akimis pažvelgę į dangų. Lietaus lašai krito ir bėgo žemyn jos skruostais. Tuomet ji iškėlė rankas ir iš baimės, ir nevilties drebančiu balsu sušuko:
- Kodėl?
Smarkiai sugriaudėjo griaustinis. Lietus pradėjo lyti smarkiau, o vėjas peraugo į vėtrą. Niekas jai negalėjo atsakyti, netgi gamta. Ji krito ant kelių. Nevilties apimtas žvilgsnis blaškėsi nuo žemės iki dangaus ir atvirkščiai.
Paklūpėjusi mergina atsistojo, dabar ji buvo visiškai šlapia. Bet nei lietus, nei vėjas nesugadino jos grožio. Gamta ją mylėjo, ji mylėjo gamtą. Suspaudusi laibas rankas į kumščius ji prisivertė pažiūrėti per petį. Pro ašarojančias akis ji matė, kaip raiteliai traukė atgal į vakarus. Namai smilko, lietui užgesinus ugnį...