Parašyk sau laišką. Sau – mažam berniukui ar mergaitei. Tam, kurį prisimeni.
Tu jau suaugęs, gali prieiti prie savęs vaiko ir pasikalbėti. Paklausk, kaip jis gyvena, ko nori?
Gali jį nuraminti... Tu tikrai žinai jo baimes...
Mylėk jį. Jei nesiseka, rašyk sau laiškus tol, kol jį pamilsi. Nors jau esi suaugęs ir tavo vertybių skalė prasiplėtė (o gal sumažėjo), dabar tu supranti, kad nieko nėra svarbiau už tą mažą vaiką, gyvenantį tavyje.
Atidėk visus darbus, išjunk telefoną, pasiimk balto popieriaus lapą ir pradėk:
Aš matau mažą vaiką, kuris...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Raktažolė
Sukurta: 2008-03-02 12:36:44
Nelabai mėgstu, kai liepia, ką daryti. Perskaičius neužsinorėjau balto lapo paimti. Nors etiudas neblogas - su pradžia ir pabaiga, aiškus.
Vartotojas (-a): Tikras Dearnis
Sukurta: 2008-03-02 08:40:12
Manau, kad pavykę minčių etiudai, kurie man primena savotišką epistolinę miniatiūrą, kurios sakiniai dėstomi daugmaž įtikinamai, nors mintys nukreiptos tam, kad asmuo, kuriam skirtos jos, turi kažką padaryti. Tai tarsi liepimas.