Lapkričio lašai būna šalti. Kaip griovyje kelias savaites vienas ant kito išgulėję lapai. Minkšti, tartum apirę kūnai ir purvini lyg pokvailė daili šešiolikmetė...
Benas tai žinojo puikiai. Ir galbūt tik todėl dar „nepuolė į isterijas“. Nors tas keistas tvaikas bei neįtikėtina tamsa aplink šiurpuliukų armijas per nugarą jau kurį laiką siuntinėjo net ir jam.
- Reikia suimti save į rankas. Reikia suimti save į rankas. – Kartojo pamėlusios lūpos, o sukibę pirštai buvo visai čia pat.
Užbėgdami įvykiams už akių, prasitarsime, kad Benediktas niekada neturėjo tėvo. Motiną, kuri tai įkalė jam į galvą, pats rado kabančią ant virvės rūsyje, kai trečioje klasėje pirmą penktadienį namo grįžo anksčiau, nes labai norėjo pavažinėti dviračiu... Tačiau Benas turėjo ir dėdę, kuris išmokė niekada nepasiduoti.
Todėl vaikis, pagaliau prisiminęs vieną iš to kaulėto strazdaniaus pamokymų, užmerkė akis. Tada pamažu priprato prie tos neaiškios tamsos ir po kelių minučių jau galėjo įžvelgti bent ištiestos rankos pirštų galus...
- Ko ieškai? – Staiga nuaidėjo.
Vaikinukas sukluso, mėgindamas suprasti iš kurios pusės atsklido balsas.
- Ko ieškai??? – Darkart nuskambėjo klausimas. Tačiau šįkart jau kiek kitaip. Tarsi užduodantysis suprastų, kad Benas nė nemėgino į jį atsakyti.
- Aš... Nieko... – Atsakė pasimetėlis. Tačiau žodžius parinko skubotai ir todėl pastarieji pakibo ore taip neužtikrintai, tarsi jaunuolis klaustų ir pats.
Minutėlei viskas aplinkui paskendo aklinoje tamsoje ir spengiančioje tyloje. Net nejaukus klausiančiojo tonas, nutraukęs šią atkarpą, buvo lauktas:
- Tai ką čia tada veiki?
- Aš? – Paklausė Benediktas ir jau norėjo kažką pridurti, kai balsas akimirksniu jį pertraukė.
- Taip, tu. Mes čia dviese. TIK dviese. Bent jau kolkas. Supranti?
- Palaukit, pone. Ką aš turėčiau suprasti. Kaip tik norėjau jums pasiguosti, kad neturiu nė menkiausio supratimo kas čia vyksta ir kur aš esu...
- Pasiguosti? Man? – Nugriaudėjo viršuje ir iš visų keturių pusių vienu metu. Juokas. Toks vyriškas ir gajus, kad, girdint, norėjosi pulti ant žemės priešais JĮ ir bučiuoti pavargusias jo kojas. – Man dar niekas taip nesiguodė. Niekada. O tai ar supranti, žmogau?
- Tiesą sakant... Nežinau. Man taip keista būti dabar čia, su jumis, kad apskritai sunku kažką tvirtai žinoti. Bet jei turėtumėt bent minutėlę mane išklausyti, pasakyčiau jums, kad visą savo gyvenimęlį vargau purvino šuns vargus. Nors nežinau už ką man tokia dalia teko. Dorai nepažinau nei savo tėvo, nei motinos. Nuo keturiolikos kasdien plušu nugarą lenkdamas. Bet net ir tai neatneša man jokių vilčių nei paguodos. Vos galą su galu suduriu, sveikatą baigiu iškeisti į dar didesnį pinigėlį kokiam turčiui ir jau iki savo gyvenimo pabaigos nebeturiu aš svajonės turėti nė žmonos, nė vaikelių. Kam man nutiesti vargo tiltelį per pasaulį dar ir po savo mirties. Ne, nenoriu aš to. Tad suprask mane teisingai ir TU, gerbiamasis... Nebemielas man mano gyvenimėlis ir tarsi žiaurus, bet beprasmis velnio pokštas man šis pasiuntimas čionai, į nežinomybę...
- Gerai, žmogau. Aš matau tave. Ir žinau, kad jauti tai kiekvienu savo kūnelio centimetru. Tu kvėpuoji mano iškvėptu oru taip godžiai, tarsi mėnesius jūromis plaukiojęs jūreivis puola prie skaisčiausios mergaitės odos. O vėliau, plaučius iki sprangumo juo pripildęs, iš to palaimingo svaigulio leidiesi į sapnų šalį. Ir tada sapnuoji, kad mudu sėdim prie vieno stalo, geriam arbatą bei kvėpuojam tuo pačiu oru. Ir štai galiausiai, kai vėl nubundi, žmogeli, tu praregi kiek dvokiančio šlapimo į lovą per visą naktį pripylei! Gerai. Tebūnie.
Ištarė tai ir, dar nespėjus nebūtin nugarmėti paskutiniam jo žodžiui, į Beno akis staiga susmigo tūkstančiai peilių šviesos – priekyje nušvito trys langai.
Visi trys buvo panašūs tartum du vandens lašai. O vos spėjus kurį mintyse pavadinti dešiniuoju ar viduriniuoju, akimirksniu taip susimaišydavo, kad net didžiausių pastangų dėka nebūtum galėjęs atsekti kuris yra kuris.
Nors langai buvo trys. Ne tiek platūs, kiek neįtikėtinai aukšti. Benas aiškiai matė jų stiklą, tačiau niekaip negalėjo įžvelgti net menkiausios detalės ar krustelėjimo kitoje jų pusėje – tokia galinga šviesa plieskė.
- Pamatei. O dabar rinkis!
Benediktas sumišo – nesirinkti jis negalėjo, o pasirinkimas iš trijų nežmoniškai vienodų langų atrodė ganėtinai idiotiškai. Koks čia dar pasirinkimas! Tikrų tikriausias spėjimas. Jaunuolis buvo tuo tikras. Todėl pakilo nuo žemės ir tiesiog nužengė prie langų. Kojoms liečiant žemę, langai prieš akis maišėsi ir šokinėjo tartum pamišę, o šviesa, sklindanti pro juos, susiliejo į vieną akinantį jaunosios nuometą. Baltą baltą...
Kai galvą jau buvo beužliejantis visa apimantis svaigulys, staiga kakta pokštelėjo į stiklą. Benediktas akimirksniu atšoko ir stvėrėsi rankomis už galvos – tas stiklas, kuris iš toliau atrodė taip didingai ir kone nepermaldaujamai, pasirodė esantis neįtikėtinai trapus... Sudužo čia pat, pabirdamas ant juodos žemės nesuskaičiuojama šukių gausybe.
Jaunuolis prisimerkė – galbūt dabar jam pavyks pažvelgti pro langą. Tačiau vos spėjus žengti žingsnelį artyn, lange kažkas sucypė. O po akimirkos į vidų įšoko žiurkė. Didelė, iš tolo dvokianti žiurkė. Jos rudas kailis, išvydus Beną, pasišiaušė ir ėmė pūstis. Padaras vis augo akyse ir pilnėjo. Tad vaikinukas suprato – žiurkės pilvas pilnas tokių pat šlykščių palikuonių kaip ir ji pati.
Graužikei netrukus pargriuvus ir ėmus klaikiai raitytis, Benas susigūžė kampe, kurį rado nė pats to nepastebėdamas. Cyplė vis raitėsi ir klykavo. Vaikinui net pasirodė, kad kartkartėmis šlykščiai nusikeikdavo. Galiausiai sucypė taip, kad net ausyse suspengė ir raudoname jos užpakalyje prasivėrė anga. Pro ją viena paskui kitą ėmė lįsti žiurkės. Kaulėtos, ištysusiais alkanais snukiais ir smirdančiais dantimis. Jos lindo ir lindo laukan, motinos pilvui tebekrutant taip, kad aiškiausiai matėsi kaip viduje stumdėsi kuri pirma išlįs į šviesą...
Kai, regis, jau visa žemė prie langų buvo sėte nusėta žiurkių kūnais, jos vis tebelindo lauk. Vis liesesnės. Ir vis alkanesnės.
- Ne, manęs jūs neėsite. – Sugriežė dantimis Benas. – Bent jau gyvo tai tikrai ne!
Tačiau nutiko taip, kad ir tąkart jaunuolis klydo. Nors žiurkės nedrąsiai prie jo artinosi. Tarsi KAŽKO bijodamos. Tačiau, prisiartindavusios pakankamai arti ir įtraukdavusios pro šnerves žmogaus prakaito kvapą, tarsi pamišdavo ir... Sulėkdavo lakti iš Benedikto rankų srūvančio kraujo, kuris ant šaltos žemės kapsėjo be perstojo. Nelaimėlis tik tada pastebėjo, kad, dužtant stiklui, dalis šukių supjaustė jam rankas, kuriomis puolė užsidengti veidą.
Ir vis dėlto kraujas iš Beno rankų lašėjo pernelyg lėtai. O žiurkių vada šįkart buvo pernelyg didelė. Nebeišsitekdamos prie besibaigiančios balutės, pamišėlės stumdėsi ir šokinėjo viena ant kitos taip, kad buvo akivaizdu – ilgai jų nebesulaikys net ir toji nematoma, bet didžiulė KAŽKO baimė...
Benas puolė bėgti. Bet neužilgo atsimušė į sieną kitoje pusėje. Žiurkės pasileido jam iš paskos. Nebeliko nieko kito kaip tik lipti tąja šalta, lygia siena...