Pasėjau sniegą
ant durų slenksčio,
šiaudinio kluono,
priemenės
bei šuns būdos...
kur dar kadaise
laukdavau...
sugrįžtančios mamos.
Geltoną lietsargį išskleidus
po lietum stovėdavau,
su baltais gandrais,
kai vėjas pūsdavo,
išskrist skubėdavau...
(baltąjam gandrui –
ar matai mamą?...
jis man atsako:
ne – tik kelią!..
Tau reik plasnot!
Tik taip įveiksi kelią,
nebijok!..)
Svajojau lietsargiu nuskristi ten – už mūsų upės...
kur ganos karvės,
bliauna jų buliukai,
Norėjau aplankyt draugus
dar gerą tetą pamatyt,
tik gaila –
turėjau lietsargį laikyt...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2008-02-29 21:13:38
Jautrus. Subtiliai pateiktas. ;)
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2008-02-29 19:48:46
įdomi minčių kryptis
"ar matai mamą?...
jis man atsako:
ne – tik kelią!"..
Mama ir yra kelias į pasaulį, /gan informatyvu ir gilu, sakyčiau/ o dar gandro įvaizdis , greta mamos.../ trečias- labai/
Anonimas
Sukurta: 2008-02-29 13:50:29
Ilgesys? Labai gražu ;) ypatingai pradžia.
Anonimas
Sukurta: 2008-02-29 10:41:13
jausmingas, sentimentalus - grazu