Mašina sujudėjo. Ekrane išdygo užrašas: valgyti? - paklausė balsas, - taip! - burbtelėjau ir netrukus po minutės, pasirodė pora karštų dešrelių su garnyru. Suskambo telefonas.
Švystelėjus policijos patruliui sustojau. Viršijau greitį... ne bėda! Iškišęs kunigo ženklelį, lengvai išsisukau ir nuspaudęs greičio pėdalą, nurūkau.
Įtampa atslūgo išmaukus bokalą alaus. Mirštančiojo patale, gulėjo mano vaikystės laikų draugas.
Nepavėluosiu.

Po poros valandų įžengiau į kambarį, kuriame gulėjo jis - visas paliegęs, išsibaigęs, įkritusiais žandais ir balta oda, lyg ten nebūtų kraujo.
Mane stebėjo, jį pasirengusios lydėti giminaičių akys, pilnos besiartinančios netekties ir klausimų...
Aš tvardausi. Regis, išeinančiojo draugo akys stipresnės...
Išpažintis prasidėjo.
Laukiau tos akimirkos, kai jis pripažins ką padarė, kaip nuviliojo mano mylimą moterį (ar jis tai supranta?...), tačiau veltui, jis niekšas tylėjo! Nepamiršiu užtikęs juos kartu, mano namuose, mano lovoje, kodėl jis tyli?.. Ko bijo?

Delsiau duoti atleidimą, kodėl turėčiau? Jis nepasako teisybės, slepia savo nuodėmes, sąžinės graužatį, negi vis dar ją turi?
Pasakok!..
Degu iš smalsumo ir neapykantos šiam niekšui. Jis nusuka galvą į šoną ir žvilgnis susitingsta sienų tapetuose. Sukepusios lūpos nenori kalbėti.
Pribaigti jį čia?.. Už padarytą skriaudą? Ko gi aš laukiu?
Uždedu ranką ant vėsios kaktos ir sukalbu maldą. Vėliau sukalbu atleidimą ir išeinu pas laukiančius už durų. Visi staiga nutyla.
- Viskas gerai... - ištariu ir skubiai pasišalinu.
Gal aš kvailys? Ar jis mane juo laiko, nesuprantu kodėl jis nuslėpė? Bijojo pažvelgti į manas akis? Joana pripažino kaltę! Visą!
Pakeliui namo, per radiją skambanti J. Naujalio „Svajonė“, nejučia nukėlė į kitą, nepažįstamą ir tolimą pasaulį. Atitrūkęs nuo patirto skausmo, aš žvelgiau į kelią. Tolumoje artėjantys peizažai, teikė švintančios vilties.
Viskas ateina ir išeina.
„ Mielasis, vakarienė paruošta, neliūdėk ir palauk manęs“...
Mielasis... - skambėjo šimtą kartų. Į veidą plūstelėjo kraujas, išgirdus praveriamas duris. Širdis daužėsi krūtinėje ir karštas pulsas sprogo.
Tai ji!

Sugulę lovoje, mes daug kalbėjomės. Ir viską jau dabar žinau - nebuvo taip, kaip aš maniau esą. Kokia klastinga ir žiauri ši moteris, kurią mylėjau ir dievinau sau priešaky - ji suviliojo mano draugą. Apgavo mus abu dėl palikimo, pinigų, o Viešpatie... Klastingai rezgusi planus, nunuodijo!
Tačiau dabar... ji guli negyva šalia manęs ir smirsta.
Jos sąžinė lai būna sutepta per amžius.

Argi man neduota teisė bausti nusidėjėlę?...