PIRMA DIENA


Tai buvo šlykštus, lietingas oras. Žygiavau gatve. Nepastebimai prišoko spalvotų rūbų gerbėja. Čigonė! – pagalvojau. Jutau kaip čiumpa mano ranką ir vedasi kažkur į šalį. Ėmė burti: nelaiminga (suprask sunku man), bet gi mylima… neapsakomo gerumo vyro ir jis… o taip - ne vietinis! Kai ištekėsiu (už jo?) gyvensiu ten… kažkur toli… šeimoj yra ligonis? …
Vos spėjau gaudyti iš rankos besipilančias pranašystes.
Šalta diena, vėjuota, velnias!..
- Turi pinigų? – lyg nubudau iš burtų.
- Duok, juk neatimsiu, tu nebijok!... Aš tik parodysiu kaip reikia burti! – capt - išrauna ilgus plaukus.
Skauda! Dink!
Atsegus piniginę, kažkodėl, aš atkišau penkis litus. Čigonė pralinksmėjo.
- Turi dar? – negaišo laiko.
- Neturiu...
- Meluoji! O taip negalima, užsitrauksi nelaimę... užpuls tave bėdos! – supyko.
Kas nutiko supratau tik vėliau, jau pasiekusi reikiamą vietą. Ko daugiau galėjau tikėtis? Na ir naivi kvailelė... Ech... Lai vaikams maisto nuperka.
Aplink mane visi skubėjo, tik ne aš - apsiavusi ankštais batais. Kur gi čia bėgsiu? Neturiu kur... niekas manęs nelaukia, tiesiog - aš esu niekas. Gražu! Kad taip kas nors... mane... sukurtų iš naujo...!!! Nuo pradžių... visą naują... tyrą...
Staiga dingau tamsoj!!!
Nejudu ir nieko nematau!?.. Ką man daryti? Kas tai? Man baisu!
Apakinus sugrįžusiai šviesai, išvydau kelią... Važiuojam!!!?
- Gal pakeliui į Mintą?
- Prašau…
Mašinon įsėdau neištyrusi vairuotojo, kokia klaida. Pasigailėjau, kai išgirdau pasiūlymą pažaisti. Bet nebijau.
- Ne, ačiū. Gal geriau išleiskite! - nurijau sausą kąsnį.
Jis sustabdė mašiną. Man pasisekė...

Misiją tęsiau. Turiu suspėti, kol dar nesutemo.
- ... į Mintą? – atydžiai nužvelgiau šį kart. Mašinoje buvo šilta ir jauku, kvepėjo saldžiais jazminais. Ilgai žvelgiau pro langą į besiliejančius laukus. Lyg tamsų debesį prieš lietų, jaučiau artėjančią migreną. Na ir karšta...
Atlikusi reikalingus darbus, tapau daugiau nebenaudinga (jiems).
Nuvykusi į viešbutį, palindau po dušo srove ir šlapią kūną nusitrynusi šiltu rankšluosčiu, bei persirengusi, nutariau ką nors užkąsti viešbučio kavinėje. Pakeliui - užsukau į paslaugų kabinetą ir užsisakiau naują biosrovės krūvį, tada jo belaukdama, skaniai pavalgiau. Na ir skonis! Maistas tirpo burnoje...
Taip užbaigus savo kuklią dieną, ramiai prisiglaudžiau prie pagalvės ir gerai išmiegojau iki kito ryto.

KITA DIENA

Nubudusi ir įsispyrusi į minkštas šlepetes, nusileidau į pirmą aukštą, kur manęs laukė naujas bioenergijos krūvis. Neatsisakiau progos ir išsimaudyti gerai išlygintuose saulės spinduliuose, o dar vėliau, susitvarkyti minčių kontroliavimo dažnius. Grįžusi į kambarį buvau švari ir pailsėjusi.
Naujas kailis malonesnis... seną palikau panešiotų kailių parduotuvėje, gal kam prireiks, lai turisi, juk čia tokia šalis.
Vakare pasiruošiau medicininei apžiūrai. Atsakymų rezultatai kiek nuliūdino, pasirodo pas mane – rizikingai padidėjęs intrapunktyvumas, perdėtas savęs kaltinimas. Pavojinga?... Vartosiu paskirtus vitaminus „Ego sistema“ ir viskas susitvarkys, šie tikrai padeda.

Įmigusią prižadino skardus įspėjamasis signalas ir aš pašokusi iš lovos bei apsirengusi, iš viešbučio išbėgau gatvėn, kur rinkosi visi svečiai ir nerimavo. Pastatui ištuštėjus, plinkui kilo panika. Susirinkę policininkai, bei greitosios komandos nariai, surado izoliuotą svečią ir įsodino mašinon. Netrukus buvo leista sugrįžti į savo kambarius. Pasirodo, nelaimėlis, atsivežė sąmonės stabilumą naikinantį virusą. Taigi buvo tuoj pat išvežtas, paguldytas izoliatoriuje ir gydomas karštom oro srovėm. Keista, tačiau nejaučiu jokios baimės tiems naujiems parazitams... nors turėčiau, dėl savo padidėjusio intrapunktyvumo! Kišenėje užčiuopiau vitaminų buteliuką ir jį atsidarius, vieną prarijau. Ryt išvažiuoju. O gaila... man čia mieliau. Juk Minta - Dievų šalis...

DAR KITA DIENA

Labai nenoriu į Žemę.
Ir dar kaip tyčia, su Kristum reikalai gerėja! Jis neabejingas mano skausmui (o jis didelis!), juk tai žinau... Kviečiau važiuot kartu, bet jis nenori, sako jam per šalta Žemėjė ir per didelė ozono skylė virš galvos. Patinka jis man, Kristus!
Gal apie jį kalbėjo ta čigonė?... Kai jį pamilsiu, liksiu čia!
Prieš išvažiuojant dar kartą pasitikrinau ir kokia nelaimė - man buvo liepta likti. Tas užsienietis galėjo mus visus užkrėsti, todėl visiems buvo pasiūlyta atsisakyti misijų.
Tačiau aš nelikau.
Išvykusi be gydytojų leidimo, sugrįžau namo. Išvedžiau šunį pasivaikščioti. Mano augintinis buvo spėjęs pridergti visus kampus - tiek manęs laukęs, išsikankino vargšelis.
Beširdė!


PRIEŠPASKUTINĖ DIENA


Anktyvą rytą, tik pramerkusi sulipusias akis, išvydau saulės spinduliuose bundantį, nepakartojamą pavasarišką grožį. Slenkantis šešėlių žaismas tirpdė rasą. Nors gulėjau lovoje, maniau, kad ten lauke ant pievos, turėtų būti šilta... lėtai per ją braidžiau ir, regis, mano kojų pirštai vėlės žolėje... Šlapia... ir švelnu... Pasijutau atšąlusi.
Drėgni naktiniai? Velnias, kas čia?

Pajutusi naktinio sapno virpulį, vėl panirau į išgyventus jo vaizdus. Mane pakėlė aukšas tamsiaplaukis vyras ir pajutau kaip aš jame grimstu, kaip plyšta mano kūno gelmės ir mes alsuojame kartu. Jis laižė mano kaklą, gniaužė rankomis stangrias šlaunis ir tarsi nevalingai, o gal net nepatogiai šoko su manim... Norėjau jo! Norėjau! (nustebink!.. prašiau, paiimk, kaip niekados anksčiau) Jis elgėsi kaip prašomas ir aš apsąlusi nuo ištekančių syvų, lengvai jį palydėjau... ir mes abu apsvaigome nuo fizinio instinkto...
Šį kartų sapną apraudojau...
Kodėl aš taip elgiuosi?
Kaip gyvuliška šie žemiški, gyvenamo momento poreikiai ir jų instinktai! Sąžinės graužimo, bei nerimo pagauta, nusivyliau...
Prisiminiau paskutinę naktį su Kristum. Ar tai buvo panašu į šį sapną...? Ar mes mylėjomės iš geidulio? Fizinės aistros?
Ar palaimintos, šventos, didingos meilės?
Kad taip dabar... Man reikia jo!
Vadinasi - aš jį myliu?
Vidinis, užliejantis chaosas, skendo saulėtos dienos, tolimame dangaus ir žemės susiliejančiame horizonte.
Papusryčiavusi išgėriau vitaminus. Kažkas ne taip. Gal tai artėjanti liga?
Rytoj važiuoju pasitikrinti.


PASKUTINĖ DIENA


Iš anksto užsisakiusi viešbutį ir šį kart prabangesnį, iškeliavau atgal į Mintą.

Minta – nuostabus Dievų miestas, šalis, kurioje visi gyvena kitaip. Mintiečiai yra pažengę savo dvasiniais pasąmonės ieškojimais, jų analizavimais ir eksperimentais, kurių dėka, jie švarina svarbius lytinius, gyvybės ir mirties klausimus, iškilusius daugiau žemiečiams, o ne jiems. Tai jų darbas – padėti.

Pabaigusi trumpą vitaminų kursą ir pasidariusi sąmonės šviesėjimo tyrimą, užsnūdau pietų...
Prabudau nuo ypatingo šalčio, sukelenčio baisų drebulį visam mano kūne. Drebulys panašėjo į prasidedančius traukulius. Buvau apsupta šviesos. Izoliatorius?...
Akinančios lempos degė silnai žalia spalva, o mano kūnas buvo nusėtas su lyg žirnio dydžio spuogų.
Kažkoks hibridas pravėręs siaurą plyšį, įmetė rūbus.
Apsirengusi išėjau iš kabinos.
Mane pasveikino šalia hibrido sėdintis beveidis.
Užduotis įvykdyta. Jis buvo patenkintas. Po ilgo pokalbio gavau naują įsąkymą. Grįžti į Žemę naujų virusų. Tačiau iki tolei – poilsis...

... Kylančio vakaro padangėje, sėdėjau ant lengvai įkaitusio pajūrio smėlio ir rankoje laikiau jo delną... didelį ir minkštą. Gera.