Rusenančią ugnelę girioj
Užstoja juodoji sutema,
Medžiai į vakarus pasvirę,
O jie grėsmingai ateina čia.
Jie pėdsakus juodus palieka,
O ten – kraujuojanti tauta...
Nė vienas užpultasis nepravirko,
Nes kovai ši skirta diena,
Ir kraujo upėms lietis –
Naktis juoda juoda.

Veidų ateinančių šešėliai
Prilygsta mirusiajai vėlei,
Jų kalavijas skirtas
Užmušt ir artimus išskirti,
Ir pas Velioną pasiųsti eiti...
O gintis, kautis teko drąsiai
Ir baimės neparodyt lašo,
Užstoti kūnu artimuosius,
Kovoti už medžius tauriuosius,
Krūtinę už gimtinę atstatyti –
Mirtį išdidžiai pasitikti.
Lietuva! – garsiai ištarti,
Skydu žudikišką kirtį atremti,
Keršto kardu priešą paliesti,
Perkūno jėga nevidoną patiesti,
Į dangų rankas ištiesti,
Dievų palaiminimą gauti,
Ir per pasaulį „Lietuva!” šaukti –
Kovos dieną ir kraujo naktį...