Auksiniais žiedlapiais skleidėsi gėlės, vis ryškiau šviesdavo saulė, ryžtingiau tekėjo upelė. Žmonės ir vėl tapo laimingi. Baltas, bet tuo pačiu ir šaltas, depresiją keliantis sniegas ištirpo, leisdamas žemei atsigauti, įkvėpti gaivinančio pavasariško oro. Kiekvienas tarsi atsigavo, atgijo, išskleidė pernelyg ilgai užmarštyje laikytus „sparnus“. Gaila tik, kad aš jų niekada neturėjau. Neaplankė manęs ir geros nuotaikos tą dieną, tarytum apėjo ratu, kaip bangos apeina didesnę kliūtį. Kažkada ir aš norėjau apeiti ištisą gyvenimą. Nežinojau tada, kad jis pernelyg didelis. Didelis ir nenuspėjamas...
Prislinkus vakarui, ramiai stovėjau balkone ir iš viršaus stebėjau tai, ką mes vadiname „apačia“. Man visada tai buvo kažkas daugiau nei paprastas žodis. Negalėčiau pasakyti, kodėl. Kiek toliau, už gero pusšimčio metrų, nerūpestingai žaidė vaikai. Šypsodamiesi bandė kuo ilgiau išlaikyti spalvotą kamuolį ore. Taip ir likau stovėti, žiūrėdamas į ore besisukantį kamuolį. Jis priminė man Tą nenuspėjamą didelį ir platų Gyvenimą. Pakyli aukštai kaip kamuolys, pilnai apšviestas saulės, ir greitai nusileidi žemyn kaip kamuolys, nukritęs žemėn ir pasislėpdamas niūriame šešėlyje. Ironiška, – dingteli man, – bet ar tai svarbu? Staiga, prisiminęs kažką skaudaus, nusisuku nuo lango ir tylėdamas pereinu tuščiais kambariais iki koridoriaus. Ten, kaip visada, atskirta ir prižiūrima pakaba Jai. Užsimetęs apsiaustą, išskubu laukan.
Vos pravėrus duris, saulės spinduliai lengvai apakina ir sušildo. Visai kaip šiltas Jos šypsnys... Po keletos paprastų akimirkų priėjau mišką. Praėjo daugiau nei dvidešimt metų, o jis nepasikeitęs. Vis toks pat žalias ir gaivus, kaip kadaise. Senai pramintais takais slenku tolyn, ten, kur ilsisi mano vaikystė. Viskas čia atrodo pasikeitę, viskas svetima. Bet netrukus prieinu didelį tarsi tiesiai iš prisiminimų ir emocijų atkurtą medį, savo išsikarojusiomis šakomis pranokstantį kitus, o stulbinančiu kamienu užimantį dalį miško vidurio. Žmonių aplinkui nebuvo – tik aš ir nebylus, tačiau dydžiu keletą kartų mane pranokstantis medis. Jo gruoblėtam kamiene tarp lietaus ir vėjo išvagotų linijų dar galima įžiūrėti peiliu išraižytas raides. Nejučia visą kūną užplūsta prisiminimai... Beviltiškai jų laužiamas, atsiremiu dešine ranka į kamieną, kairiąja braukiu karčią, bet dar šiltą ašarą, kuri atsiplėšė nuo perbalusio veido ir, atspindėdama mano sielvartą, ištirpo saulės neapšviestame žemės ruože. Tą akimirką viskas aplink sustingo. Paraudusiom akim kiek apsidariau aplinkui. Menkiausi nuo medžių nuplėšti lapukai kybojo ore, paukščiai nejudėdami demonstravo savo dangiškus triukus, o upelio vanduo, kur ne kur perlipdamas šaltus akmenis, priminė žavų impresionistinį paveikslą. Staiga visą kūną užvaldė keistas šaltis, pasuko didelį ratą ir išsiveržė laukan, padalindamas atmosferą į dvi kardinaliai skirtingas dalis – vasarą ir žiemą. Vienoje griežė vasariški smuikai, skraidė visus dailininkų koloritus pranokstantys drugeliai, švietė visa apimanti saulė, o kitoje – per visą dangų nardė šaltos, bet svaiginančios snaigės, vandens paviršių dabino skaidrus ir masinantis ledas, nuo namų stogų tįsojo pamėkliški varvekliai. Bet tarsi nubrėždama savitą ribą tarp šių dviejų skirtingų „pasaulių“ viduryje stovėjo Ji. Kaip visada, nuoširdžiai šypsodamasi ir viena ranka elegantiškai mojanti prieiti. Jos plaukai, ilgi ir nesuvokiamai švelnūs, draikėsi šiltame vėjyje, o akyse galėjai įžiūrėti paslaptingą, galbūt net klaidingą žvilgsnį. Valandėlę stebėjau, kaip ji, tai prisiartindama tai atsitraukdama, priminė man vaikystę, meilę, priminė, kad dar esu žmogus. Tačiau netikėtai viskas, ką mačiau, ėmė lėtai ir beprasmiškai tirpti, savo garuojančiais lašais aptraukiant viską, ką laikiau savo gyvenimo pagrindu. Galvoje ūžė, o akys taip įsiskaudėjo, kad buvau priverstas užsimerkti...
Kai atsibudau, jau buvo gerokai įsidienoję. Nors kūną ir gėlė, šiaip ne taip atsisėdau ir tuščiomis akimis pro saulės kaitrą ir žalią medžių lają pažvelgiau kažkur į tolį. Supratau, kad noriu amžinai gyventi sapnuose ir prisiminimuose, kurie kiekvieną kartą suktųsi TIK apie Ją...