Esu tik riteris ant saulės žirgo, pravarde Delčia. Jau tūkstantį metų keliauju į tokį pasaulį, kuriame visi žirgai kaustomi ledo pasgomis, o balnojami juodojo gintaro balnais.
Tai ne amžino įšalo žemė, joje nežaidžia nakties skulptoriai kartą per metus. Ten nešoka kalnų lapės ir neverkia sniegynų pelėdos. Kartais balti sakalai ant sparnų skraidina į žmones panašias būtybes, bet jos visos neturi balso ir akių. Gėlės ir akmenys joms bespalviai, šalti ir beskoniai. Sniegynų žmonės dar neišmoko liesti ir uosti.
Jau tūkstantį metų mano žirgas mina vis tų pačių pasaulių slenksčius, nerasdamas debesų žolės ir žvaigždių pieno. Delčios žingsniai kas mėnesį nutyla ir ugnies koridoriai nutyla rūke. Mudu mintame vėjo duona, iškepta iš jūros putų. Geriame kometų kiesielių ir alijošių šakų sultis.
Kartais laukai pakvimpa ramunėlių pyragu. Mes užsimerkiame ir džiaugiamės, kad galime jį užuosti. Tuomet ant manęs užšoka spiečius nuogų boružių ir šnabžda Delčiai į ausį joti į rytus. "Jūsų ten laukia gyvybės piemuo ant vilties žirgo, medaus karčiais papuošto." Jos visada taip gražiai kalba.
Tūkstantį metų tuo tikime ir nė vieno pasaulio dilgėlės mums nebedrasko akių. Lėtai ir švelniai šuoliuojame taip ir neatsakę, kaip mums sekasi, kada pasieksime savo tikslą. Juk tai būtų taip pat sunku, kaip išgerti visų kalvių ašaras iš geležinio dubens.
Pasauliai mus išmokė medžių žievėse palikti savo antspaudus, jog kas kartą ten sugrįžę, nepamirštume paaukoti savo blakstienų lengvumo.
Tas tūkstantis metų vieną dieną bus sutryptas ledinės pasagos ir tada mes suprasim, jog ji buvo nukaldinta iš paskutiniojo kalvio ašarų.