Nebesutelpu savo pavidaluos,
išsiskaidau mažiausiais atomais,
išsilukštenu ploniausiom skaidulom,
išlaisvinu jing iš jang gniaužtų,
kad paskutinįkart prisikelčiau
pilnom kišenėm alavinių kareivėlių,
giedančių mūšio himnus, rūkančių
karo pypkes, kurių miglos apvaisina
šaltas ryto rūko įsčias.

patrankų gausmas -
tėvas mūsų,
pergalės daina -
mama.

Manyje staiga prabunda dievas,
nerūstus - sulaužytom kojom,
kaip didžiausias paralitikas inkščiu,
įsielektrinu iki menkiausios nervų šaknelės -
meta meta centus davatkos mano sterblėn,
kai klūpau prie Onos bažnyčios
vienas
stoju į savo kryžiaus kelio vėžes,
bejėgiškai irdamasis rankom sijoju
šviesą nuo tamsos,
tik kas yra šviesa,
ar tamsa palengvins kančią?

patrankų gausmas -
tėvas mūsų,
vėliava juoda -
nuo šiol mama.
*