Taranuojantys erdvę malūnai, pirmapradžiai minčių siluetai –
po žiupsnelį atogrąžų šūviais, po etiudą tiesos nugalėtiems.

Išskaitytos net juodosios skylės, koordinačių sistemos užkimštos –
žodžiais, tykšančiais ryto paviršiais, neramiai iš akligatvių žiūrim.

Rodos mala sparnuotos galybės, byra norai po frakciją skalsią –
tik šią naktį geldelės link kranto, o rytoj beprotybės užpiltos.

Kai nutolsta malūnai nuo sapno, o lietus nebe ašaros skruostų –
po kruopelę, po žydintį nieką – atsibudęs Dievams dovanosiu.