Saulėlydžiu užlietas horizontas,
oranžinė būties nuo nebūties riba,
žaros fone nupieštas siluetas,
tapytas nenusakoma spalva.

Moters trauka - Dievų išdaiga,
su ilgesio gaida nakties geismuos,
kai lūpos vieną žodį tyliai šnabžda,
jį pakartoja karštas kūnas judesiuos.

Septynios čakros ratais susilieja
sakralinėje tango ritmo tėkmėje,
širdy padvelkia baltas saulės vėjas,
ir sielos veidrodį uždengia virpuliai.

Pajust nežinomybės saldų skonį,
pusiausvyrą pamest minčių srovės,
akimirkos šios žavesio dvasia išlieka,
įkvėpt vėl noris dūžius plakančios širdies.

Nenugalimas jausmas ir priklausomybė
gyventi gniaužtuose tos magiškos jėgos,
virtualioj erdvėj aistros paskleistas noras
užgimęs tai kartoti dar ir dar be atvangos.