Telegrafas tarškėjo be perstojo, vis siųsdamas pranešimus ir reikalaudamas atsakymo, bet Viktoro sąmonės jis nepasiekė. Tik kai suskambo telefonas, jis pakilo iš odinės sofos ir nuėjo prie stalo.
Alio, pakėlė telefono ragelį. Jums telegramos, išgirdo Martyno balsą, reikėtų priimti. Taip taip, užeik.
Nepraėjus ir sekundei, Martynas jau stovėjo tarpduryje ir įdėmiai žvelgė į akimirkai ištįsusį nuo žiovulio Viktoro veidą, po to priėjo prie telegrafo, išjungė aparatą, paėmė bėgančią juostelę per vidurį ir  perbėgo akimis.
Na, Viktoras jau sėdėjo už stalo ir traukė iš stalčiaus kažkokius popierius, ką rašo?
Hm, čia daugiausia jūsų žmona teiraujasi dėl savaitgalio…
O ką savaitgalis?
Jūs žadėjote jai pietus Stokholme.
Stokholme? A taip, pamenu.
Bilietus jau užsakiau, galiu nuvažiuoti paimti arba tiesiog prieš skendant paimsite kasoje, aš būtent taip ir sutariau.
Ne, nuvažiuok ir paimk, neieškosiu aš ten po kasas.
Gerai, norėjo išeiti.
Palauk, spėsi. Kas dar?
Martynas vėl įniko į  juostą, paėmė šiek tiek priekyje, po to pertraukė ją tarp pirštų į pabaigą, tada vėl grįžo į vidurį: čia vis žmona kartoja savo klausimus, ar paėmei bilietus, kuria klase, toliau – koks Stokholme oras, o, čia jau apie mane…
Kas apie tave?
Klausia, ar ir aš skrisiu?
Ne, tu neskrisi.
Žinoma, toliau dar rašo, kodėl neatsakai? Reiktų parašyti.
Taip, parašyk.
Jūs kažko nerandate?
Viktoras pažiūrėjo į jį, jų akys trumpam susitiko ir savo apmaudui Viktoras turėjo pripažinti, kad jis ir vėl neatlaikė Martyno ramaus, bet įdėmaus žvilgsnio. Ir taip jau kuris laikas, tiksliau Viktoras niekada neatrėmė Martyno nebylios atakos, nuo pat jų pažinties pradžios, nuo tada, kai Martynas atėjo į pokalbį dėl darbo, Viktorą  tartum užbūrė tas jo visad susikaupęs, nesiblaškantis ir net vos besišypsantis žvilgsnis. Atrodė, kad ne Viktoras vykdo apklausą, o Martynas jį tikrina ir aiškinasi sau, ar tinka jam šis nuplikęs vyras į bosus. Bet tada pradžioj Viktoras dar nesuprato visko būtent šitaip, tiesiog intuityviai nusprendė išsirinkti jį. Dabar jau su visišku aiškumu gali pripažinti sau, kad pasirinkti jį privertė pats Martynas, savo žvilgsniu, savo įtaiga, tikriausiai jis turėjo kažkokių hipnotizuojančių galių, nes jo neginčijamą įtaką savo sprendimams jis ėmė justi jau nuo pat pirmos  darbo dienos, ir nors ir  priešindavosi tam, o kartais net ir tyčia liepdavo daryti priešingai, negu siūlė tas vaikis, vis tiek rezultate viskas baigdavosi dažniausiai taip, kaip numatė Martynas. Kad ir šis sprendimas dėl bilietų, juk aišku, kad jis nevaikys to berniuko penktadienį baigiantis darbo dienai į oro uostą ir atgal. Teks pasiimti bilietus kasoje pačiam.  Tiesa, jis gi visai ir nesiruošė skristi, tokiu būdu viskas išsisprendžia savaime.
Klausyk, o gal ir tu norėjai skristi kartu? Prisipažink, juk užsakei tris bilietus?
Ne, aš tikrai ne. Ta prasme, būsiu užsiėmęs, bet bilietus tikrai užsakiau tris, maža kas, gal sugalvosite pasiimti kurią nors dukrą.
Aš ieškau pareiškiminių blankų. Kur jie? Tu juos sutvarkei?
Jie ilgą laiką mėtėsi ir be reikalo užėmė vietą jūsų stalčiuose, tai aš perdėjau pas save, manau taip jums bus patogiau. Atnešti?
Ir padaryk mums kavos.
A, čia dar Pavelas teiraujasi atsakymo dėl golfo aikštyno, atplėšęs paduoda Viktorui telegramos juostelę.
Kam man tas golfas? Aš nemoku jo žaisti, be to ir laiko neturiu tokioms nesąmonėms.
Tai būtų gera investicija…
Investicija? O kada ji atsipirktų, jeigu išvis atsipirktų?
Neabejoju, kad golfas neštų jums gerą pelną, o be to plėstųsi naudingų pažinčių ratas. Nemažai politikų dabar renkasi aktyvų poilsį teniso kortuose ir golfo aikštynuose.
Kuriam galui man tie nevykėliai? Jie laikini, keturi metai ir jų nebėr. Vėl nauji ir vėl šerk? Ne, tokių pažinčių man nereikia.
Jūsų valia, bet aš dėl viso pikto atrašiau, kad jūs dar galvojate.
Nė velnio aš negalvoju, man nėra dėl ko galvoti, žemdirbyste aš neužsiiminėsiu.
Ir ryžtingai sugriebęs didžiulius skaitliukus ėmė jais skaičiuoti:
50000 tūkstančių išlaikymas per mėnesį kaip minimum, apsauga, elektra, visa buhalterija, dar personalas, transportas ir taip toliau,  gal net dvigubai daugiau, ką gali žinoti, vadinasi per metus susidarys nuo pusės iki vieno milijono, ir kokios įplaukos tada turi būti, kad man apsimokėtų tokia, atsiprašant,  investicija? Bent dešimt tūkstančių per dieną, nes nemažai dienų visai išsimes, visi pirmadieniai kartu su visokiom sanitarinėm ir velniai žino kokiom dienom, reiškiasi savaitgaliais reikės išpurtyti iš klientų po kokius dvidešimt penkis ar trisdešimt gabalų, o kur dar sanepidemija, hienos, ugniagesiai, žemės mokestis ir taip toliau? Ne, tai ne mano silpnai nervų sistemai. Aš užsiiminėju statybomis ir profilio keisti neketinu.
Man patiko išsireiškimas apie hienas. Einu kaisti kavą. Čia dar visokie nereikšmingi pranešimai, galite peržiūrėti.
Martynas padavė keliolika jau tvarkingai suplėšytų telegrafo juostų ir didinga eisena pasišalino iš kabineto. Viktoras apstulbęs iki pat užsidarys durys žiūrėjo į tą nesuvaidintą didybę ir kelintą kartą per pastarąsias savaites klausė savęs, kurių galų jis prisiėmė tą narcizą.
Kai išėjo paskutinė sekretorė, prieš tai iškėlusi jam apgaudinėjamos meilužės sceną (ir tai buvo tiesa!), jo verslo partneris ir geras bičiulis Pavelas pasiūlė išbandyti šioje pozicijoje vaikiną, mat tada bent jau pavydo scenų jis galės išvengti. Ši mintis Viktorui patiko, nes nuo moterų jam jau buvo bloga, namuose buvo žmona ir keturios dukros, kurios atsirado tik dėl to, kad jis vis tikėjosi sulaukti sūnaus, kol galų gale ši loterija jam pabodo ir jis pasitraukė iš žaidimo, laiku bent susigriebė, o dar uošvienė ir jo netekėjusi sesuo, kuri mielai sutiko padėti tvarkytis namuose ir labai artimai susidraugavo su jo žmona. Taigi, nuo suknelių ir liemenukų gausos vienintelis prieglobstis buvo darbas, bet ir čia privalėjai reprezentuoti gerą skonį ir klestinčio verslininko reputaciją, kurios vienas iš atributų buvo seksuali sekretorė. Priedo penktadienio sueigos pirtyje su užsakytomis mergužėlėmis.
Tad vaikinas sekretoriaus pareigose atrodė kaip atgaiva po moteriško rojaus, nors ir galėjo tikėtis dviprasmiškų užuominų. Taip tai taip, bet kodėl Martynas? Buvo ir kitų nemažiau stropių ir uolių jaunuolių, o pasirinko būtent Martyną, neperžiūrėjęs dar trijų, ėjusių už jo? To Viktoras vis dar negalėjo suprasti, prisiminė tik tai, kad sprendimas atėjo staiga ir galutinis, jis norėjo būtent šito vaikino. Martynas jo pasirinkimą priėmė kaip savaime suprantamą ir sutiko pranešti apie savo apsisprendimą kitą dieną. Tai išgirdęs Viktoras ko nepašėlo iš pykčio, jau norėjo anam parodyti į duris, bet jaunuolis iškart paspaudė ištiestą ranką ir šypsodamasis pažvelgė per akis kažkur giliai jam į vidurius. Kadangi Viktoras vis tylėjo, tad Martynui nieko kito nebeliko kaip ištarti „Iki pasimatymo“ ir ištraukus ranką iš boso delno oriai pasišalinti.
Jam išėjus, Viktoras galų gale atsitokėjo ir pirmiausiai suskaldė į šipulius medinius skaitliukus, po to sviedė į duris masyvią medinę šiukšliadėžę ir galų gale nutarė rytoj nei per patrankos šūvį neprisileisti artyn to akiplėšos. Arba geriausia būtų išvažiuoti, o ant durų palikti raštelį, kad firma bankrutavo, savininkas kalėjime arba nusišovė. Bet ne, tai būtų labai kvaila, kvaila leisti, kad kažkoks vaikigalis manytųsi labai išgąsdinęs rimtą verslininką. Ką gi, aš priimu iššūkį, jei taip nori, mes pakovosim ir pažiūrėsim, kieno bus viršus.
Taip nuo pirmos dienos jis kažkodėl įsivėlė į beprasmišką karą ir viršus dažniausiai būdavo ne jo. Bet daugumą Viktoro aplinkos keistybių Martynas priėmė natūraliai, perdaug nesistebėdamas ir nesistengdamas jų pakeisti, atvirkščiai, prie visko mėgino pritapti. Kad ir tokia atgyvena kaip telegrafas, su pavydėtinu uolumu ėmė mokytis juo naudotis, per kelias dienas įveikė Morzės abėcėlę ir jau po savaitės laisvai siuntinėjo pranešimus. To nebuvo pavykę taip greitai pasiekti nei vienai iš anksčiau dirbusių sekretorių. Dar viena iškasena Viktoro kasdienybėje buvo komutatorius, kuris stovėjo sekretoriate ir suspėtas nupirkti iš ryšių bendrovės, kol nebuvo išmestas lauk ar perkeltas į muziejų.. Sekretorės pareiga būdavo atsiliepti į boso skambutį tekstu „operatorė klauso“ ir sujungti jį su pageidaujamu abonentu, tai yra įkišti kištuką į reikiamą skylę komutatoriuje. Sekretoriatas labiau priminė telefono-telegrafo stotį, o ne priimamąjį.
Turbūt nereikia nei sakyti, kad ir visas biuro (Viktoras neapkentė žodžio ofisas) apstatymas nukeldavo lankytoją  kažkur į praeito šimtmečio vidurį: odiniai krėslai, masyvūs raudonmedžio baldai, sunkios užuolaidos, pasaulio žemėlapis ant sienos ir senovinės lempos bei šviestuvai. Nebuvo jokios šių dienų privalomos atributikos, kompiuterių, mobiliųjų telefonų, kopijavimo aparatų, jis jais paprasčiausiai nesinaudojo. Jeigu reikėdavo kažkokių kopijų, o jų reikėdavo ir reikėdavo daug, jas darydavo sekretorė artimiausiame kopijavimo paslaugų  centre, Viktoras nuduodavo, kad nežino, iš kur ir kaip jos atsirado, tai buvo ne jo reikalas. Sekretorė išlaidas nurašydavo į kanceliarines reikmes, buhalterė jas apmokėdavo.
Sunkiausia Martynui buvo išmokti dirbti su skaitliukais, jokių kitų skaičiavimo būdų Viktoras nepripažino ir jais nepasikliovė, tik mediniai skrituliukai teikė jam beribį, neginčijamą pasitikėjimą, nes juos jis galėjo pačiupinėti, paliesti ir tik tokie skaičiai jam buvo realūs. Visa kita jis laikė fikcija ir akių dūmimu. Jei jam atnešdavo preliminarius paskaičiavimus, jis čia pat akimirksniu sutaukšėdavo viską nuo pradžių ir jei medinukai rodydavo tuos pačius skaičius, kuriuos matydavo ant lapo, jis nusiramindavo ir tęsdavo diskusiją. Martynas kaukšėjo labai lėtai ir darydavo daug klaidų, kas teikė neribotą pasitenkinimą Viktorui, kuris tuomet tartum sakydavo „na ką, kieno viršus?“. Martynas rodos girdėjo boso pašaipas ir uoliai, turėdamas laiko, miklino savo įgūdžius šioje priešistorinėje srityje. Bet ėjosi ne taip greitai, kaip jam norėjosi. Ką gi, kada nors ir tai aš išmoksiu, kuo tada galėsi mane pranokti, senas ... Martynas buvo gerai išauklėtas, tad savo frazės net ir mintyse jis neužbaigdavo, visi kreipiniai jam atrodė netikslūs arba nepriimtini, nes pavyzdžiui sakyti senas pirdžius, buvo tik dalis tiesos, ta dalis apie senatvę buvo teisinga, o perdžiant arba smirdint savo boso jis niekada nepastebėjo, priešingai – nuo jo sklido stiprus odekolono kvapas. Tad frazė visada nutrūkdavo mintyse vos ištarus „senas“.
Bet iš esmės Martynui patiko jo bosas, jis jautė jam pagarbą arba tiksliau būtų sakyti, kad bosas kėlė jam pagarbų susižavėjimą, nors tai irgi ne taip, iš tikrųjų net sunku paaiškinti, kas būtent buvo tos pagarbos iniciatorius. Aišku, iš pradžių jam kilo abejonės dėl to, kad bosas ieškojo sekretoriaus pareigoms vaikino, visi kandidatai tyliai tarp savęs tai aptarinėjo, įterpdami nevisai švankių juokelių, bet greitai Martynas suprato, kad Viktoras ne „žydras“ ir  neturi jokių ketinimų jo atžvilgiu. Greičiau priešingai, nežiūrint to, kad Martynas buvo pasirinktas iš karto, po kelių minučių bendravimo, ir tai, aišku, glostė vaikino savimeilę bei tuo pačiu kita vertus vertė sunerimti, greitai tas prielankumas dingo ir prasidėjo kasdieninis priekabiavimas ir atžagariavimas į daugelį Martyno siūlymų arba iniciatyvų. Iš vienos pusės Martynas matė, kad yra reikalingas šiam nepastovios nuotaikos vyrui, iš kitos gi atrodė, kad tas vyras kiekvieną dieną stengiasi juo atsikratyti, lyg būtų apsirikęs savo pasirinkime, arba mėgina įrodyti Martynui savo viršumą, kuo tas visai neabejojo, kol palengva pasijuto įtrauktas į beprasmes varžytuves, ir tada jau pats dažnai kūrė veikimo taktiką, modeliavo situacijas, telkėsi sau pagalbon įvairias gudrybes ir skaičiavo pergalingus taškus.

Martynas įėjo su kava ir pareiškiminiais blankais, kaip ir buvo pageidavęs Viktoras. Galiu jau važiuoti į oro uostą?
Ne. Kur tavo kava?
Nesupratau?
Aš noriu, kad ir tu atsineštum sau kavos. Laukia ilgas pokalbis.
O kaip bilietai?
Žmona juos pasiims oro uoste. Tu informuok ją, kurioje kasoje ir panašiai.
Dabar? Martynas stengėsi išlikti lakoniškas. Viktoras nustebęs pažvelgė jam į akis ir tuoj pat nusuko žvilgsnį į akvariumą.
Žuvytes nepamiršk pašerti, Martynas buvo bežengiąs link jų, bet Viktoras ranka jį sustabdė, atsinešk geriau kavą.
Jautė viršugalviu vaikino veriantį žvilgsnį ir ko nesušuko iš skausmo, kol tas pagaliau apsisuko ir nieko nesakęs išėjo. Drebančiais pirštais griebė puodelį ir sriūbtelėjo gerą gurkšnį karštos kavos, nusiplikino liežuvį, bet atvėso galva. Ko aš nervinuosi, juk apsisprendžiau, tereikia dviem sakiniais viską išdėstyti.
Netikėtai ir visai ne vietoj jis prisiminė vieną epizodą, kuris išplaukė iš atminties labai ryškiai. Tai atsitiko seniai, dar gerokai prieš Martyno atėjimą. Vieną penktadienį, kai jie su Pavelu buvo jau gerokai įkaušę, išėjus iš kažkelintos kavinės, tas staiga pasiūlė jam nueiti į gėjų barą, kuris, pasirodo, buvo netoliese. Apie Pavelo polinkius Viktoras žinojo, tas niekada to ir neslėpė,  pasiūlymas pasirodė be galo juokingas ir jie kartu įgriuvo į apytamsę patalpą rūsyje, kuri buvo pilna visokių gana išsiskiriančių savo išvaizda žmogystų. Buvo, beje, ir merginų.
Jie užsisakė prie baro išgerti ir su gėrimais nulingavo prie laisvo staliuko.
Po kurio laiko Pavelas nuėjo su kažkuo prie gretimo stalelio, o prie Viktoro prisėdo vaikigalis spuoguotu veidu. Paprašė ugnies, nors ant stalelio degė žvakelė, ir kai Viktoras žiebtuvėliu prideginėjo jam cigaretę, iš arti buvo priverstas stebeilytis į ryškiai apšviestus vaikino spuogus ir tarp jų kyšančius retus gyvaplaukius. Vaizdas buvo ne iš maloniųjų, tad norėdamas iškart nutraukti beįsiplieskiantį pokalbį, atsistojo ir nuėjo link išėjimo, pamojęs atsisveikindamas Pavelui, bet tas jo nematė, o spuogas vėpsojo į jį išpūtęs akis, todėl reikėjo kuo skubiau pasišalinti.
Nuo to karto Viktoras paniškai bijojo dar kartą susidurti akis į akį iš arti su nesveikais jaunuoliais, o Martynas priešingai buvo labai valyvas ir patrauklus, ir dabar tik prisiminęs aną vakarą pagalvojo, o jeigu tada tame bare būtų buvęs Martynas? Rankos vėl ėmė drebėti ir jis dar kartą šliūkštelėjo į save karštą gėrimą.
Pakėlęs akis pamatė priešais save kitapus stalo sėdintį Martyną, nei kaip jis įėjo, nei kada ir ar ilgai jį stebi, negalėjo suprasti, tartum būtų atsijungęs kurį laiką. Martynas laikė puodelį prie burnos, nenuleisdamas savo žudikiško žvilgsnio nuo Viktoro.
Tu mane vieną kartą pribaigsi, norėjo išrėkti tas, bet tik pašoko skubomis iš savo vietos ir parodė ranka Martynui savo kėdę.
Sėskis, sėskis, tarė nustebusiam pavaldiniui. Sėskis, rašyk.
Martynas iš lėto perėjo kitapus stalo, pasidėjo puodelį ir atsisėdo į boso vietą, pasiruošęs užsirašinėti. Viktoras metrais žirgliojo po savo kabinetą ir įtemptai galvojo, nerado pirmojo žodžio, kuriuo norėjo pradėti savo kalbą, tad galų gale nusprendė pradėti nuo antro ir atsisėdęs prieš Martyną greitakalbe išpoškino anam kažkur virš galvos:  
Parašyk įsakymą, kad nuo šios dienos, tiksliau nuo pirmadienio, ši diena jau  praėjo, nuo pirmadienio, vadinasi, esi skiriamas laikinai vadovauti „STRESUI“ su trijų su puse tūkstančio litų atlyginimu, kas ketvirtį išmokant mėnesio atlyginimo dydžio premiją, aišku, jei iki to laiko aš negrįšiu ir bus geri ketvirčio rezultatai, bet apie tai jau tu pats spręsi su buhaltere.
Tik dabar nuleido akis iki Martyno veido, pirmą kartą ilgiau ties juo užsibuvo, bet kadangi tas tylėjo, tai Viktoras jau ramiau dėstė toliau:
Taip pat įsakymu apiformink mano atostogas, nežinau, ar aš turiu rašyti sau prašymą atostogoms? išsiaiškink tas juridines subtilybes, žodžiu, kurį laiką man yra rekomenduota atsitraukti nuo visų darbų, tą aš ir ketinu padaryti, o tu esi tas, kuriam aš galiu viską patikėti, tu susitvarkysi, galų gale, tai ne taip ir svarbu, kai grįšiu, matysim, kas iš to išėjo, o dabar telegrafuok į namus, kad skubiai turėjau išvykti, grįšiu po savaitės, jei po savaitės nepamirš ir teirausis manęs, pasakyk, kad dar užsilaikė. Tai viskas. Įpilk man ir sau brendžio.
Martynas atidarė apatinį stalčių, kuriame Viktoras laikė butelį ir įpylė į dvi stiklines, stovėjusias ant stalo šalia grafino su vandeniu. Abu atsistojo, Viktoras linktelėjo į Martyną ir vienu įkvėpimu išgėrė, o tas tik suvilgė lūpas ir toliau tiriamai žvelgė į bosą. Pagaliau nutraukė tylą:
Galiu paklausti?... Ne, kai nežinosi, tai ir negalėsi pasakyti, kur aš. Nors kas čia teirausis?
Taip, logiška. Tai einu spausdinti.
Eik, ir palik butelį, sustabdė bededantį atgal Martyną. Didinga eisena pasikartojo jau šimtąjį kartą ir neišdavė jos šeimininko apie kokius nors vidinius pokyčius. Viktoras peržiūrėjo šį paradą iki užsivėrė durys, o tada buvo besigriebiąs skaitliukų, kad vėl juos suskaldytų į šipulius, bet šį kartą susitvardė, o dar po akimirkos pradėjo krizenti. „Jūsų karališkoji didenybe“, juokas buvo isteriškas, nevalingas ir kad jį sutramdyti, įsipylė dar pusę stiklinės alkoholio. Tada sudribo fotelyje ir paskendo savo mintyse.

Ar jis elgiasi teisingai, ar gerai viską apgalvojo. Taip, turėjo pakankamai laiko, galų gale tai ne tragedija – jis bet kurią akimirką gali sugrįžti, tik ar norisi jam šito įkalinimo, šito vergavimo pinigams, to nenutrūkstamo proceso, kai turi juos sukti, jei nenori būti išmestas iš žaidimo arba prarytas vikresnių ir apsukresnių rinkos ryklių. Būtent toks gyvenimo ritmas ir nuolatinė įtampa bei nerimas dėl verslo ir paveikė šiaip jau gana neblogą jo sveikatą, žinoma, prie to prisidėjo ir rūkymas, alkoholis, dar režimo nesilaikymas, bet vis tik labiausiai jį paveikė įtampa. Visos ligos, kaip sakoma, nuo nervų, o jie visą tą laiką buvo įtempti iki spengimo.
Bet juk ne tik sveikata tapo nepasitenkinimo tuo, ką darai, priežastis, jau daug anksčiau pastebėjo, kad verslas pasiglemžia visą laiką, kuris turėtų būti tolygiai paskirstytas tiek šeimai, tiek dvasinių poreikių tenkinimui. Kokie gi jo, Viktoro, dvasiniai poreikiai? Na, gal ir ne kažin kokie, bet, tarkim, jis jau neprisimena, kada skaitė knygą arba buvo koncerte, net su mergaitėm bendrauja bemaž tik sekmadieniais, o su žmona dar mažiau. Bet juk ir dabar jis ruošiasi ne į šeimą grįžti, priešingai, bėga dar toliau nuo jos. Šioje vietoje Viktoras truputį susipainiojo, bet dar viena stiklinė gėrimo grąžino įsitikinimą, kad elgiasi teisingai, juk jis tesiruošia šiek tiek atitrūkti nuo visko, kad galėtų susigaudyti savyje, kas jis, ko jam reikia, ką daryti ir taip toliau, jis turi pabūti nuošaly, kad galėtų ramiai viską įvertinti ir pasverti, pabandyti susitvarkyti  pagaliau gyvenimą arba nors susidėlioti prioritetus. Taip, dėl to net neverta ginčytis, o be to draugas, ta misija, kuriai jis ryžosi, apvalys jį ir įneš bent kažkokios juntamos prasmės jo egzistencijai.

Dar turite parašyti įgaliojimą bankinėms operacijoms, kitaip aš negalėsiu jūsų pavaduoti, Martynas vėl negirdimai atsidūrė priešais Viktorą ir gręžė akimis skylę jo pakaušyje. Viktoras norėjo atsistoti, bet Martynas buvo per arti ir tada jam būtų tekę vėl atsidurti akis į akį su tuo įžūliu bernioku, o kadangi tas šiek tiek dar ir aukštesnis, tai tektų spoksoti užvertus galvą ir šalia viso kito jausti dar ir fizinį ano pranašumą, nekalbant jau apie iš anksto žinomą akių dvikovos baigtį, ne, geriau aš jau pasėdėsiu, akimirksniu apsisprendė Viktoras. Plikę plikino plikinančios akys, bet visgi sėdėdamas jis jautėsi geriau, tarsi nebūtų prieš savo norą išėjęs į beviltiškas kautynes.
Taip, įgaliojimą..., sumurmėjo sau po nosim, ir dar, pasistenk, kad mano šeima visada būtų laiku aprūpinta.
Žinoma, o kaipgi, dabar Martynas nuėjo prie stalo ir nevaržomai atsidrėbė į boso kėdę. Pavargau šiandien, aš jau eisiu?
Čia mašinos rakteliai, nuo šiol tau nereiks vaikščioti.
Ačiū. Jus pavežti?
Ne, nereikia, iškviesk man taksi.
Kur pasakyti, kad nuvežtų?
Nieko nesakyk, tiesiog iškviesk ir viskas. Martynai...
Ką?
Viktoras stovėjo šešėlyje ir dabar ilgai galėjo spoksoti į stalinės lempos nušviestą Martyno veidą, pats likdamas nematomas.
Ką? aiškiai susinervino pakliuvęs į spąstus Martynas.
Nieko, viskas gerai, aš lauksiu taksi apačioje.

Kur važiuosim?, paklausė vairuotojas. Į nakvynės namus.
Kokius nakvynės namus? Kur jie?
Aš nežinau, tu turi žinoti.
Aišku. Sutarškėjo racija ir vairuotojas porą kartų šūktelėjo į mikrofoną, centriukas, ei, centriukas.
Centriukas klauso, kalbėk nulis šešiolika. Nakvynės namai kur pas mus?
A kam tau? Tu dar tik pradėjai dirbti. Klientas klausia, nepatenkintas suburbėjo vairuotojas.
Klientas? Tu gerai įsižiūrėk į jį, paklausk... tegul pinigus iškart parodo...
Viktoras viską girdėjo ir iškart vairuotojui panosėn pakišo šimtinę.
Viskas gerai, pinigai yra, paieškok adreso – nakvynės namai, vairuotojas aiškiai tapo žvalesnis. Tuoj surasim, atsisuko į Viktorą.
Man dar reikės į parduotuvę užšokti, degtinės, Viktoras sužiuro į savo kabineto langą antrame aukšte. Ten dar degė šviesa.
Sdelajem, be problemų, nesitvėrė savam kailyje taksistas.
Šešiolika, girdi mane?
Taip taip, klausau. Okunskio gatvė dvidešimt keturi, pinigus iškart paimk, aišku?
Aišku, centriukas, viskas... Atleiskit, jie jau tokie, atsiprašinėjo į veidrodėlį sumišęs vairuotojas. Tai degtinės? Aha, kur čia geriau? a, va. Jums atnešti, ar pats eisite?
Atnešk, du butelius, ir užkasti savo nuožiūra, cigarečių pigesnių... viskas.

Dabar, kai liko vienas, vėl prisiminė tą netikėtą susitikimą.
Prieš savaitę, lankymosi poliklinikoje metu, prie savo gydytojos kabineto jis buvo užkalbintas vieno vargetos, kurio iškart nepažino, taip jis buvo susenęs, labas, pasakė tas, ir tik tada atidžiai įsižiūrėjęs atpažino savo vaikystės draugą Sierą, kaip visi jį vadino, Sergiejų. Atrodė daug vyresnis, nei buvo iš tikrųjų, tiesiog visiškas senukas, dėlto Viktoras ir neatkreipė pirmiau dėmesio, bet labai apsidžiaugė ir tuoj pat nuliūdo, matydamas tokį pasikeitimą.
Sierai, kas tau dabar? tu į žmogų nepanašus.
E, šūdas, ką aš galiu pasakyti. Toks gyvenimas, kol jauni esame, tol negalvojame apie pasekmes, na, kas toliau bus nesusimąstom, o paskui jau būna vėlu keisti, gyvenimo nepakeisi, iš naujo nepergyvensi. O gal bus galima, kaip manai?
Ką manau?
Na, gyvenimą iš naujo prasukti, kitame pasaulyje ar kur ten? Ką?
Nežinau, Sierai, nežinau, tu kažkaip užklupai mane nepasiruošusį filosofijoms.
Na, taip, žinoma. Gerai atrodai, negi ir tu sergi?
Ne, bet gydytojai, žinai, vis kas nors nepatinka, tokia jos pareiga kažką rasti, kitaip be darbo sėdėtų, tai ir prisigalvoja.
Nesakyk, amžius jau mūsų toks, ligoms prisikabinti palankus.
Klausyk, man dabar į kabinetą...
Aš jau buvau...
Va va, o man... gal susitikim kur nors? Kur tave galima rasti? Arba palauk manęs...
Susitiksim, jei norėsi.
Norėsiu, būtinai, Sierai. Palauk manęs.
Bet Sieras jo nelaukė. Iš gydytojos sužinojo, kad Sieras serga nepagydoma tuberkuliozės forma, kad jam liko nedaug ir pastovios gyvenamosios vietos jis neturi, dažniausiai glaudžiasi nakvynės namuose.

Atvažiavom, prabuskit, išgirdo taksisto balsą. Pasirodo, jis buvo užsnūdęs, netgi kietai įmigęs, brendis, išgertas biure, padarė savo. Štai čia maišelyje jūsų degtinė, dešros paėmiau, batonas, pomidorai, cigarečių porą pakelių nupirkau,  na ir kelionė, tai viso lieka iš to šimto...
Pasilik sau, ačiū tau labai. Tai čia tie namai?
Na taip, Okunskio dvidešimt keturi. Jums ačiū, pirmas klientas, pirma ranka, labai dosni. Gero vakaro.
Taksistas iškart nuvažiavo. Viktoras stovėjo priešais medinį kažkada geltonai dažytą dviejų aukštų namą. Viename lange antrame aukšte degė šviesa, kituose buvo tamsu. Bet vienas langas pirmame aukšte prasivėrė ir pasišiaušusi galva moterišku balsu paklausė: tu pas ką? Aš?...aš ieškau Sergiejaus, Siero, galvoju gal jis čia gyvena?
Negyvena.
Negyvena? Man sakė, kad jis nakvynės namuose laikosi, negi dar vieni yra?
Nėra, tik šitie.
Tik šitie?, beviltiškai perklausė Viktoras, jis jau ėmė prarasti pasitikėjimą savimi ir pasiryžimą eiti pasirinktu keliu, pagalvojo, kaip gerai būtų dabar sėdėti biure ir gurkšnoti kavą, ne, geriau brendį, arba abu kartu.
Jau negyvena, Viktoras neišgirdo, tik po sekundės suprato, kad moteris kažką pasakė, atsiprašau, ką jūs pasakėt?
Sakau, jau negyvena, nuo vakar dienos, vakar palaidojom.
Kaip suprasti? Iš pradžių sakėt, kad negyvena, dabar, kad palaidojot?...
Taip ir išeina, kad negyvena, jeigu palaidojom.
Palaukit palaukit, man visai galva susisuko...
Ko tu nesupranti, ožy, tau sako - nėra Siero, ba-ba, įsiterpė kitas balsas iš kito lango, šis buvo vyriškas. Varyk tu jį, Laima, matai, kad priplaukęs.
Palauk, tu nesikišk. O tu užeik, pakvietė Laima.
Dar po akimirkos Viktoras jau buvo viduj, dabar kambaryje jau degė šviesa. Atsiprašau, gal mes ne apie tą žmogų kalbame?
Apie tą, tu jo klasiokas? jis man nupasakojo tave, kaip jūs susitikote pas gydytoją.
A, taip...Man gydytoja sakė, kad jis beviltiškas, bet tikrai nemaniau, kad viskas baigsis taip greitai...
Čia mes gyvenome, aš jį priglaudžiau pas save. Aš čia dirbu tokia tipo kaip komendantė, moka, aišku, minimumą, bet kažin ko ir nereikalauja, svarbu, kad muštynių nebūtų, bet kur jų nebus, tik tiek, kad stengiamės savam rate susitvarkyti, apsieiti be policijos, tada kaip ir niekas nesužino, žodžiu, už tvarką atsakinga.
Gal jis neturėjo vaistų už ką nusipirkti?
Šis kambarys mažiausias, bet užtai man vienai atskiras ir prie išėjimo, kad matyčiau, kas ateina, kas išeina. Aš antrus metus gyvenu čia, kai sudegė mano „benderis“, nebuvo kur eiti, seniūnijoj pasiūlė, jei nori, eik į nakvynės namus komendante, mes dar ir algą pamokėsim. Tu sėskis, nestovėk, pasidėk tą maišelį, niekas jo nepaims.
Čia Sierui nešiau, maniau pasėdėsim...
Na ir sėskis, dabar su manim pasėdėsi. Viktoras ištraukė butelį degtinės. O, matai, taip ir jaučiau, jautė širdelė, kad dar patrauksiu šiandien baltukės. Gerai, aš ko nors papjaustysiu, o tu paimk šitą stiklinę, juk iš vienos gersim, ar ne? Viktoras, taip?
Taip...
Gerai, kad klasės draugų nepamiršti, Sieras sakė, kad vienam suole sėdėjot...
Kada jis mirė?
Prieš savaitę, po to, kai tave susitiko, tą vakarą ir pasikorė...
Pasikorė?...Viktoras atpylė ant grindų gurkšnį, kurį tik ką buvo prarijęs.
Argi nesakiau? Verkė mane apsikabinęs, kosėjo nesustodamas, gėrė, rūkė, o paskui išėjo į tualetą, aš užmigau. Prabundu, o jo dar nėra, tik staiga girdžiu riksmą, rado tualete jau atšalusį.
O kodėl jį tik vakar palaidojo, jei prieš savaitę... mirė?
Oi, benamį sunkiau palaidoti, nekaip paprastą žmogų. Jis gi benamis, niekas nežino nei kur jo giminės, nei kur jo gyventa, o reikia sužinoti. Gerai dar, kad pasą turėjo, jame bent buvo paskutinė registracijos vieta, bet ten jau kiti žmonės gyvena, kaimynai pasakojo, kad žmona antrą kartą ištekėjo, pasikeitė pavardę ir išsikraustė kažkur. Tai va, paskelbė laikraštyje, bet niekas neatsišaukė, tai vakar palaidojom, jei kas atsišauks, sūnus pavyzdžiui, jis gi sūnų turėjo, Sieras... palauk, dar nuotrauka yra, kur jis su mažiuku nusifotografavo, kai tam šeši buvo, kaip tik prieš skyrybas. Žiūrėk, gražus vaikas. Ko negeri, aš laukiu?

Vieną žiemos pavakarę prie nakvynės namų sustojo A6 modelio juodas automobilis ir neužgesinęs variklio, bet pritemdęs žibintų šviesas kažko lūkuriavo. Pro pravirą galinį langą į namą žvelgė įdėmios jaunuolio akys, bet iš lauko matėsi tik cigaretės ugnelė, protarpiais ryškiau įsideganti ir vėl priblėstanti. Į lauką kartu su dūmais sklido negarsi muzika.
Pagaliau neiškentęs Viktoras išėjo laukan ir taip pat prisedegė cigaretę, bet prie automobilio nėjo. Netrukus variklis užgeso ir iš vairuotojo pusės išlipo aukšas, tvirtai sudėtas vaikinas ir, apėjęs automobilį, atidarė galines dureles. Pro jas išsiropštė Martynas ir atsainiai švystelėjęs į sniegą nuorūką nuėjo link namo. Vairuotojas dar paėmė nuo galinės sėdynės maišelį ir prisivijo Martyną prie pat įėjimo į namą. Viktoras ir Martynas stovėjo vienas prieš kitą įbedę nebylius žvilgsnius.
Na, rodyk, pagaliau ištarė Martynas ir praleido prieš save vairuotoją, kuris nusekė iš paskos Viktorui. Prašom, įleido juos į kambarį Viktoras. Vairuotojas apėjo nedidelį kambarėlį, apmetė viską akimis ir tuoj pastūmė Martynui vienintelę buvusią kambaryje kėdę. Tada ištraukė iš maišelio butelį viskio, sulčių pakuotę ir dvi stiklines.
Viskas, gali eiti, pasakė Martynas ir vairuotojas dingo. Kas jis? pasidomėjo Viktoras. Apsauginis, kartu ir vairuotojas, bet galvoju, kad vistik apsauginis turėtų atlikti tik vieną funkciją, saugoti mane, todėl reiktų atskirai dar susirasti vairuotoją, kaip tu galvoji? atidarinėdamas butelį ir pilstydamas viskį kalbėjo Martynas.
Na, man nereikėjo nei to, nei ano, tu žinai, tik bereikalingos išlaidos.
Taip, tu buvai šykštus. Kodėl buvau, argi aš jau miręs?
Fiziškai ne, bet kaip verslininkas taip.
Nesuprantu...
Klausyk, nereikia dabar apie tai, išgerkim, Martynas atkišo vieną stiklą Viktorui. Kaip nori, išgerkim. Jiedu susidaužė.
Kaip tu mane radai?
Žinai, aš net neketinau tavęs ieškoti, kurį laiką net buvau pamiršęs apie tavo egzistavimą, bet man paskambino tavo gydytoja, tu neatvykai tęsti kažkokių tyrimų, dabar aš jau žinau kokių, mes maloniai su ja pasišnekėjom, aš atvykau pas ją į polikliniką su saldainių dėže ir visa kita, ir nors ji turėtų saugoti savo paciento sveikatos problemas nuo pašalinių ausų, bet kadangi aš įtikinau ją, kad esu beveik tavo žentas, tai ji man nuodugniai viską išdėstė ir net surašė receptus, kokius vaistus tu turėtum vartoti, aš, aišku, juos išmečiau. Pasakiau jai, kad tu išvykęs, kaip ir visiems tą kartojau, kaip liepei, bet ji nepatikėjo, sakė „negali būti, negali būti, juk mes tarėmės, kaip gi šitaip“. Ji vis dejavo, paskui staiga prisiminė, kad tu labai domėjaisi savo mirštančiu vaikystės draugu, kad teiravaisi apie to nelaimėlio gyvenamąją vietą. To man ir užteko. Štai koks pasirodo tu esi jautruolis, nepasakytum iš pirmo žvilgsnio, bet kadangi tave jau spėjau perprasti, tai šis tavo posūkis man nebuvo didžiulis netikėtumas.  Susiradau iškart, bet tik tam, kad įsitikinčiau, kur esi, neketinau pulti gelbėti tavo sielos. Man patiko tas vaizdas, kurį mačiau, jis teikė man, ir dabar tebeteikia kažkokio vos ne seksualinio pasitenkinimo, a? Tikrai. Tai, kad tu esi dugne, tai, kad kažkuria prasme ir aš tave tam pastūmėjau, tai yra kažkas kolosalaus ir saldaus, net rūkyti nesinori. Rūkysi?
Duok.
Pasilik visą pakelį.
Man per geros čia. Mes rūkome paprastesnes.
Ką gi, gal tau reikia pinigų? prisidegė sau ir Viktorui cigaretę.  
Gali duoti, pravers. Tik nedaug, nes nebus kaip paaiškinti, kas tu ir iš kur.
O beje, kaip tu paaiškinsi, kas aš toks ir, apskritai, kaip tu paaiškinai, iš kur tu čia atsiradai?
Ne tavo reikalas. O dėl tavęs pasakysiu, kad atėjai samdyti plytas sukrauti ir sumokėjai iš anksto. Duok šimtinę.
Še, Martynas atsainiai atkišo banknotą.
Tu smarkiai pasikeitei.
Ta prasme?
Ta prasme, kad dabar nebesikreipi į mane Jūs.
O kodėl turėčiau, kas tu toks? Tu niekas, pasižiūrėk į save.
Aš tavo bosas...
Buvai, klausyk, baikim, aš juk prašiau. Ne dėl to gi aš atvažiavau, kad mes bartumėmės. Ir sargybinį išsiunčiau, nes tikėjausi malonaus pokalbio, galiu pakviesti atgal, nori?
Ne.
Na matai, geriau išgerkim, pasikalbėkim kaip seni bičiuliai, reikalai palauks, prie jų dar grįšim.
Po pauzės: kada nors. Tu vienas čia gyveni?
Ne vienas.
Tai kur ji?
Iš kur žinai, kad ji?
Manimi juk tu nesusidomėjai, vadinasi gyveni su moterimi.
O tu būtum sutikęs?
Žinoma, visi, kurie darbinosi, to tikėjosi, apie tai tik ir kalbėjo. Manau, kad visi jie man pavydėjo, kai išsirinkai mane.
O dabar?
Kas dabar?
Dabar sutiktum?
O kam, kurių velnių, aš viską pasiekiau nieko nepaaukojęs, tai kokio velnio dabar tau atsiduosiu. Be to, dabar tu šlykštus ir smirdi. Išgerk.
Čia retai būna šilto vandens.
Nemanyk, kad pakviesiu pas save išsimaudyti, šito nesitikėk.
Žinoma. Patylėjęs: išsiunčiau ją  į virtuvę, kad netrukdytų mums pasikalbėti.
Ir gerai padarei, nebūtina, kad kas nors čia maišytųsi. Tu žinojai, kad tavo žmona lesbietė?
Dar gražiau, ne. O tu iš kur tai ištraukei?
Mes gi kitą dieną po tavo dingimo išskridome į Stokholmą...
Aš taip ir žinojau, kad tu nori skristi.
Nieko panašaus... hm... Maža ko aš galiu norėti. Tavo žmona primygtinai pageidavo, kad vykčiau kartu, padėčiau susikalbėti ir panašiai, aš tai, aišku, visai ką kitą įsivaizdavau, ir pasiėmė drauge ne kurią nors dukterį, kaip galvojau, o tavo  sesutę. Ir dar aš. Na, nieko sau galvoju bus kompanija, dvi poniutės ir vienas eržiliukas. Be to, jos sumąstė, kad grįžti tą pačią dieną nėra prasmės, užsakė numerį miesto centre, vieną, įsivaizduoji? aš jau velniai žino ką pradėjau fantazuotis, o ten viena didžiulė lova, eik tu sau, manau, čia tai bent bus darbelio, bet, deja, jos paklojo man svetainėje ant kušetės ir pamiršo mane, lyg aš būčiau buvęs koks pasiuntinukas. Po teisybei, juk aš toks tada ir buvau. Ką gi, prisigėriau tada brendžio ir užmigau.
Ir tai viskas? Manai to užtenka daryti užgaulias išvadas?
Jos nelabai manęs ir varžėsi. Patikėk, aš neklystu, visi tie žvilgsniai, kuždesiai, prisilietimai...
Gal, gal tu ir teisus. Mūsų santykiai iš tiesų pasikeitė, kai pas mus apsigyveno mano sesuo, bet aš tai susiejau su paskutiniu gimdymu. Dabar jos tikriausiai neatsidžiaugia mano išvykimu?
Nežinau, daugiau nesiteikiau būti joms patarnautojas, pervesdavau pinigus, tiesa, kiek sumažinau tą sumą, kurią nurodei skirti, pamaniau, kad tiek pinigų švaistyti veltui nėra prasmės. Taviškė bandė purkštauti, pasakiau, kad daugiau laisvų pinigų nėra, reikia pasispausti, tai tipo tavo nurodymas, nes tu užsimanei golfo aikštyno ir aš privalėjau viską investuoti į tą pirkinį. Gerai čia?
Tu miklus.
O kaipgi, tavo mokykla, tu irgi ne vieną konkurentą suvyniojai ant piršto.
Tai vistik nupirkai mums...
Greičiau sau, nes tu juk nenorėjai....
...taip taip, nupirkai, reiškiasi, tą aikštyną.
Žinoma, būtų buvę kvaila jo nepirkti, nebrangiai siūlė, manau, puiki investicija. Be to, tai juk ne mano pinigai, kodėl nepasišvaisčius. Ir, beje, algą aš taip pat iškart sau pasidvigubinau, pirmu įsakymu. Tu juk neprieštarauji?
Ne ne, savaime suprantama...
Na, tai būk sveikas. Tu leidai man reikštis savo nuožiūra...
Aikštyną nupirkai, algą pasididinai...
Pasidvigubinau.
Taip, atleisk, pasidvigubinai, mano šeimos išlaikymą apribojai...
Šiek tiek, nedaug.
Nedaug... sargyba apsistatei...
Įvaizdis, įvaizdis, gerbiamasis. Negaliu gi aš visur į susitikimus važinėti pats be vairuotojo, be apsauginio, su languotu megztiniu, kaip tu tą darydavai...
Kas dar?
Ką dar pakeičiau, klausi? Tuo metu suskamba mobilus telefonas. Atleisk, atsiliepsiu. Klausau....ne, Pavelai, ne... negalėsiu, užtruksiu....taip, yra reikalų... ne, nieko, susitvarkysiu...Puiku, ryt susiskambinsim, iki. Atsiprašau, apie ką mes?...
Čia Pavelas?
A, taip. Norėjo, kad kartu pavakarieniautume. Žinai, jis kažko priskreto prie manęs, tave iškart pamiršo, niekada neklausinėja apie tave, beje, ir kiti tavęs nepasigenda, visi viską tvarko su manim. Ir į pirtį esu dažnai kviečiamas. Nelabai aš tai mėgstu, bet nevisada pavyksta atsisakyti. Man daug maloniau nuvažiuoti į golfo aikštyną, ten puikus viešbutis. Tiesą sakant, golfo aš dar ir nežaidžiau, nebuvo laiko, tiesiog prabūdavau apartamentuose, viską man patiekdavo į lovą, ten dirba nuostabios merginos.
Suprantu...
O kaip gi? Kaip gi be šito? Juk turiu aš teisę atsipalaiduoti? Žinai, ten apie tave niekas nieko nežino, aš nesakiau, o kam? tai mane visi vadina šeimininku, įsivaizduoji? Žiauriai malonus jausmas, matai, kaip visi stebisi, toks jaunas, toks dailus ir šeimininkas. Visi klojasi po kojų, jautiesi, kaip Dievas. Žiauriai man tai patinka.
Matau ir prie mobilaus telefono perėjai. O biuras?
Biuras? O, tu nepažintum. Viskas pasikeitę, viskas stilinga ir modernu.
Ir telegrafas?
Ir telegrafo, deja, nėra. Skaitliukų taip pat. Taip ir neišmokau jais naudotis, atleisk, nors ką aš čia atsiprašinėju. Išgerkim.
Po pauzės: žinai, galvojau visaip, galiu juk priversti tave perrašyti man viską, ar dar kažką padaryti... Galiu juk įsteigti su tavo pritarimu, tu juk pritarsi? dukterinę firmą savo vardu, į kurią perpumpuočiau visus tavo resursus, palikčiau tau tik kelnių gumai nusipirkti, bet kam? Kuriam velniui? Kad atsikratyti tavęs? Kai taip pagalvojau, man pasidarė nyku širdyje, tuščia, juk be tavęs dingtų visas žavesys, prapultų intriga, susidomėjimas, o kaip jis ten? kaip jis kenčia? ką jis galvoja ir taip toliau, visas saldumas išnyktų. Supranti? Reikalingas tu man, oi kaip reikalingas, brolau. Apsišovei su manim. Ateityje gal ir atsibosi tu man, tada išmesiu tave, kaip šiukšlę, bet kol kas... kol kas atvažinėsiu karts nuo karto pasismaginti tavo kančia...
Martynas jau gerai apgirtęs įsmeigė į Viktorą savo neįkainojamą žvilgsnį, bet nesugebėjo šį kartą atlaikyti boso kontrapuolimo ir apmaudžiai nusuko akis į duris. Ką gi, šiai dienai turbūt užteks. Jei ko reikės, paskambink šituo, ir padavė Viktorui atsistodamas vizitinę kortelę.
Sėskis, dabar tu manęs paklausyk, Viktoras užsivertė pusę stiklo degtinės. Ne tu man reikalingas, o aš tau, kaip sakei. Aš. Man iš tavęs nieko nereikia. Viską turiu. Ne dėl to aš išėjau, kad paskui sugrįžčiau nuleidęs ausis, ir ne tu mane apšovei, aš tą viską numačiau, gal miglotai, bet tikėjausi šito. Tu, aišku, nesuprasi, dabar nesuprasi, kada nors gal, tu juk nekvailas, nors ir bandei čia demonstruoti visišką bukagalvį naująjį verslininką, bet tu ne toks, aš žinau. Tai va...Negrįšiu aš. Čia pradėjau kitą ne mažiau įdomų, bet svarbiausia tikrą gyvenimą. Čia nėra apsimetinėjimo, skambių frazių, draugystės priesaikų, melo, su šiais dalykais čia nepasišakosi. Čia viskas tikra ir už viską reikia kovoti, ir jei tu vieną kartą išsikovojai sau vietą jų tarpe, tai daug didesnė investicija, nei tavo golfo aikštynas. Tokio turto prarasti arba atsisakyti nevalia. Čia niekas nekalba apie draugystę, bet jei reiks, dėl manęs numirs visi šio barako vyrai ir tavo gąsdinimas apsauginiu špygos vertas. Tu pats žiūrėk, kad išneštum sveiką kailį iš čia.
Nesigąsdink, pamatęs Martyno skubrų žvilgsnį į duris, nuramino Viktoras. Daugiau negerk, sulaikė jo ranką, kylančią prie butelio. Tau jau gana. Aš tuoj baigsiu. Taigi, čia aš irgi tapau kažkuo, bet ne apgaule, sukčiavimu ir klasta, kaip buvo versle, o pirmiausia šituo kumščiu, paskui nuoširdumu, pasiaukojimu ir visa kita, kas yra vertinama, deja, tik čia. Mes dalinamės viskuo, šitos cigaretės, kurias paliksi, pinigai bus bendri ir panaudoti bus, kur labiausiai to reiks. O ištikrųjų, tai, aišku, bus pragerti, nes šito labiausiai čia ir reikia. Taip kad ne tu atvažiavai pasismaginti, mes pasismaginsim šį vakarą ir tai bus tikra, nuoširdu ir teisinga.
Tai tu... nenori, kad daugiau atvažiuočiau?...
Noriu, Martynai, labai noriu. Pasiilgau tavęs iš tikrųjų, tik bijojau prisipažinti, mačiau tavo paradinį pasipūtimą ir tai mane sulaikė.
Tu atleisk, man... aš čia kai ko pripaisčiau. Neturiu aš apsauginio, tai tik mano bičiulis, paprašiau, kad suvaidintų prieš tave. Ir telegrafo neišmečiau, nepyk, norėjau tave įskaudinti...
Ką dar primelavai? nusikvatojo Viktoras.
Ai, beveik viską, irgi nusižvengė Martynas, ne, per pusę, golfą tikrai nupirkau, jis mums apsimoka...
Tau...
Ne, jis tavo vardu. Tai gal mum?
Tada mum...
Tu juk sugrįši?...
Nežinau, Martynai. Smagu buvo tave pamatyti. Gerti visai nemoki.
Aš juk beveik ir negeriu, tik čia norėjau pasirodyti. Gerai, aš eisiu.
Eik.
Martynas nusvirduliavo prie durų ir tada Viktoras sušnibždėjo:
Tavo tėvas mirė. Štai jo nuotrauka su tavimi.  Pasiimk. Jis čia gyveno iki man atvykstant.  

2008.02.22