Juk buvo, bus ir ne
Piktdžiugiškas svaidymasis
Raudonboružės taškeliais
Strykčiojant nuo vienos
Kojos ant kitos
Numetus basutes, pėdas
Neapautų minčių kamaroje –
Apaksim Spingsulės tuštumose.
Savose, et, savose...

Namų akligatviuose
Juk buvo, bus ir ne
Karalysčių, karalaičių, karų
Žiovaujančio žiogo
Prabudusioje žolėje
Kur suskeldėjusios nakties
Papėdėje smilkstančio namo
Kriaukleles žvejosime.
Sau, et, sau...

Juk buvo, bus ir ne
Kažkas, kažkur, kažkaip
Besirąžys žolės plaukuose
Bežiovaudamas dėkingai
„Ačiū jums už karą,“ o
Kažkas, kažkur kažkaip
Kulką Namų sienoje įsodins
Nebyliai žiogams čirpiant.
„Tau, et, tau...“