- Iki pasimatymo. - ramiu tonu tariau šviesiaplaukei Adelei, privačiai lankančiai dainavimo pamokas mano bute.
Dar kartą pamojau ranka, užtrenkiau duris ir vėl pasijutau vienišu, su savo esatimi besigalynėjančiu žmogumi.
Paskubomis pravėriau duris, pro plyšį riktelėjau „Adele... ryt... ryt pasimatykime, gerai? Tau reikia labiau pasimokinti kvėpavimo pratimus.... „, tačiau jos jau nebebuvo.
Žinojau, jog mano mokiniai nyksta it ūmėdės grybautojams apsilankius miške ne dėl to, jog dainavimas tampa nereikšmingu užsiėmimu. Tiesiog aš buvau nuobodaus sukirpimo persona.

Vakarais išeidavau „pasivaikščioti“. Ne oro sąlygos, ne mano pasirinkimas tai nulemdavo. Negalėdavau iškęsti daugiau nė akimirkos savo kambaryje, tačiau dūstančio miesto vaizdai su tuščiomis gatvėmis mane nuteikdavo pačioms negatyviausioms mintims.

Eidavau pas Mykolą, bokalas po bokalo, bučiniai su naktimi... ir vėl it nuogas, bevardis kūnas stoviu apšviestoje savo būtyje. Ryškiai ryškiai, lyg scenos lempoms mane ryjant, o aš nesugebu pajudinti nė piršto.

Traiškanotos akys prasiveria it aprūdijęs šulinio dangtis. Matau lempos kontūrus, balsvas lubas, ausyse spengia.

Troškulys priverčia atsikelti ir sustingusiais žingsniais nueiti į virtuvę. Rytinis laikraštis, puodelis žaliosios arbatos...
- Labas rytas. - žmogysta, įsispyrusi į mano šlepetes vėpsojo tarpdury. - Ko žiūri? A? Labas rytas. - pakartoja.
Persisuku. Ranka pasitrinu akis. Apsimetu nepastebimu virtuvės rakandu, sutrikusį žvilgsnį nukreipiu pro langą, tačiau nieko nematau. Mintyse kažkas užvirė vandens ir juo apipylė mano kūną.
Po kelių minučių nedrąsios tylos vėl pasisuku durų link. Žmogysta šypsosi ir žvelgia į mane.
- Po paraliais, gal galima bent gabalėlį privatumo? - staiga pasipiktinu kažkokio įžulaus pienburnio krečiamais pokštais. Gyvenau nuomojamame kambaryje su bendra virtuve, Žaliakalnyje, nepakenčiamiausiame rajone Lietuvos ribose.
- Cha, atsirado čia. Vakar tvarkėmės ir minkėmės savo sodus it švelniausią vatą, o dabar jau privatumo užsigeidei. Neišdegs.

Vyrukas prisėdo šalia manęs. Kėdė brakštelėjo, sucypė ir nutilo. Nesujuda nė vienas mano kūno raumuo. Įsivyravo spengianti tyla.

- Kiek?
- trys šimtai.
- Tu gal juokauji?!
- O tau taip atrodo? - žvilgtelėjus į romų vaikino veidą šios minties iškart atsikračiau.
- Susitarkim...
- Tai aš ir sakau, ar tu girdi? trys šimtai.
- Bet...
- Kas bet?! Už tokius triukus galėjau paprašyti solidžiau. Bet man patiko. - šyptelėjo.
- Ką...?
- Ką girdėjai.
- Palauk, susimildamas... Aš ne apie tai. Aš.. Aš nesuprantu, kas dedasi. - rankomis susiėmiau už veido ir susmegau ant stalo.
- O taip, girtuoklystės daro savo! Iškart tave pamačiau, užsukai išgerti. - pabandė atsisėsti man ant kelių, tačiau nevalyvai jį nustūmiau ir šis aukštielinkas išsitiesė ant virtuvės grindų.
- Trys šimtai! - besišluostydamas suteptas rankas sušvokštė naktinis „draugas“.
- Aš... aš atsiprašau. Nenorėjau. Gal gali paaiškinti man viską iš pradžių...? Tik būk geras, nesimaivyk, tai mane siutina...
- Arba dėl to nepatogiai jautiesi. Žinau, sausainėli, žinau. Tai štai. Esu vyrukas į namus, naktį įsmukęs tau į akiratį. Mačiau, jog tau reikia kaip to.
- Atsirado daktaras, gydantis nedapistitą... - ironiškai mestelėjau.
Paėmaiu laikraštį. Atsiverčiau penktąjį puslapį. Troškau tarp kriminalų, nužudytųjų pavardžių išvysti savają.

Pro žaliuzes piktdžiugiškai šypsojosi debesų garbanos. Raitėsi it dūmai. Norėjau kuo skubiau išeiti „pasivaikščioti“, nors nebuvo net pradėję temti. Pirštų galiukuose pajutau šleikštulį, sumišusį su nesuvokiamu noru pajudėti bent per colį. Nesvarbu į kurią pusę. Neišdrįstu.

- Supranti... - pradėjau dėstyti. - gyvenu ne vienumoj. Ar mus kas matė?
- Ne. Net ir svetimas duris moku atrakinti tyliai.
Atsikvėpiau lengviau.

Sučirškia skambutis. Atidarytų durų ertmėje išvystu Adelę. Šypsosi, bedantė mergaitė. Šypsausi ir aš.

Kelios savaitės prasuko ratus virš mato kambarėlio, Žaliakalnis vis labiau vyto, virto į moliakalnį, kurio viršūnėje gyvenau aš. Kabarojuosi - slystu, ropščiuosi - pargriūnu...


- Man rodos, jums reikia vaistų. - kartą lyg kirviu man per galvą tvojo Adelė.
- Kkodėl...? - pralemenau paskubomis.
- Nežinau. Atrodo, jog sergate.
Piktdžiugiška atlėpausė.
Visgi jai išėjus, žvilgteliu į veidrodį. Lūpos raudonesnės, o oda... oda švelni ir švitrinuku nuskabtuota.
Nusipirkau plačiabriaunę skrybėlę. Maniau, atrodysiu rafinuočiau.
Vos spėjau prasmukti pro buto duris. Iš kažkur išdygęs juodas šuo mane urgzdamas ir lodamas vijosi, tuo tarpu aš slydau tarp tūkstančių laiptų pakopų. Iš nasrų krito baltos spalvos neapykanta. Bijojau.
Išeinu pasivaikščioti. Nepamirštu Adelės žodžių, lyg kabliukas aštriomis iltimis kimbančių man į žiaunas. Mintis apie vyrą ir mano lovą. Nusipurtau. Persibraukiu plaštaka ant veido užkritusius plaukus.
Ir štai - priešais mane - jis.
- Labas vakaras. - man bandant prasmukti lyg šešėliui tarp sienos ir jo išgirstu sujauktoje tyloje tariamus garsus.
Taip... Piktdžiugiškas balsas.
- Šššš... Nenoriu, kad mus kas pamatytų... Fu! - išsivaduoju iš jo rankos, laikiusios mano alkūnę ir nubėgu į barą „Pas Mykolą“.

- Negaliu patikėti, prostitute tu prakeitas. - suspingu vos akys išvysta silueto kontūrus mano kambario erdvėje.

Tipas pasinaudojo mano silpnumu. Rodos, jo niekada neatsikratysiu. Jis visuomet šalimais, šypsosi, plačiadantė burna geria mane gurgšnis po gurgšnio. Vystu lyg daržovė ant saulės kaitinamos palangės. Tačiau nesugebu pajudėti nė per sprindį.

Bijau, kad Adelė sužinos. Tada ji nebeateis dainuoti pas mane. Liksiu vienumoje. Teks paskęsti savyje.
Persikraustau į kitą butą. Visus drabužius gražiai surūšiuoju. Sulankstau ir dedu į lagaminą. Kitas butas. Ar reikės atsikratyti „Mykolo“?
Bėgu nuo savęs. Londonas. Na ir kas, jog dainuoti nebegaliu. Adelės nebėra... Atisgulu ant lovos.

Čia ne Lietuva. Nemoku kalbos... Nėra „Pas Mykolą“, kur visi žino nuo jaunystės, ko pageidauju ir nereikia ištarti nė žodžio.
Nėra Adelės... Ji nuožmiai pravirko bedantės šypsenos fone, kuomet pasakiau jai, kad išvažiuoju.
Jam neištariau nė žodžio.
Daug kas šnibždėjosi, jog be slaugytojo neištversiu nė dienos. Jis nupirko bilietus, netikėtai prabilęs man prie ausies. Nusišypsojau, o jis pabučiavo kaklą, apmuturiuotą šilkine skara.

Pirmą kartą gyvenime pasijutau moterimi. O paskui... Paskui viskas tiesiog dingo.

Adelė pirmučiausia, šiek tiek vėliau Mykolas su niekuomet nenurimstančiais lėbautojais, mažutis privatumo kamabarėlis...
Net ir svajonėse, fantazijose, gimstančiose man begulint palatoje, nesugebėdavau visko įsivaizduoti stebuklingai gražiai, it pasakose. Užmerkiu akis.

Dingsta ir jis. Eilinis ligoninės daktariūkštis, kartą man pabučiavęs kaktą.