Švininiai debesys tankiai apgaubė visą dangų. Kažkur toli tik, protarpiais, galėjai išvysti šviesos ruožus, kurie dar teikė vilties, savito supratimo. Aplinkui lingavo medžiai, palengva krito lapai, šnarėjo krūmai.. Atrodė, kad gyvenu dvigubą gyvenimą. Viename aš, tartum didžiulėje paunksmėje slepiuosi nuo siautulingų vėjų, šalčio ir laisvai gyvenu, kitame – stoviu atvirame lauke ir kenčiu šaltą lietų, kuris kiekvieną sykį vis su didesne jėga įeina į mane, išsprūsta, vis pasiimdamas kažką brangaus...
Bet staiga kažkas pasikeičia. Nieko nebejaučiu, tartum sustoju laike. Danguj vis tie patys debesys, aplink vis dar zuja žmonės, pirštais rodo į viršų, klega.. Bet aš negirdžiu jokių garsų, nebejaučiu vėjo, nebesuprantu kalbų.. O gal man tik pasivaideno ? Lėtai atsitiesiu, pakeliu galvą aukštyn. Kiek toliau, už upės, stovi keliolika namų. Daugelis jų padabinti skirtingais šviesos kvadratais, nelygiai išsidėsčiusiais nebyliose sienose. Žiūrint iš apačios, namai atrodo didingi, įmantriai suprojektuoti, tačiau tuo pačiu tai pavienės ištiso miesto dalys, praktiškai niekam nesukeliančios nuostabos, ar susižavėjimo. Ilgai žiūrint, skirtingos langų spalvos susilieja į vieną, pusiau juodą, pusiau geltoną plokštumą, kuri sukelia lengvą svaigulį, savotišką susižavėjimą.
Tačiau tamsa ilgainiui pasisavina viską. Medžiai, krūmai, kelias, upė, žmonės susilieja į vieną visumą ir lengvai ištirpsta. Sakytum, nieko niekada šioje vietoje ir nebuvo.. Kažkur aukštai karkia praskrisdami paukščiai, kažkur, lig atgimęs, pasigirsta upės tekėjimas. Gamta gyva ir net visiems užmigus, ji tankiai „alsuoja“, jaučia. Tyliai apsisuku ir nuleidžiu galvą. Sausas mintis vėl pakeičia jausmai. Gaila tik, kad tokie svetimi... Jaučiuosi vienišas.