Sustojau ant kelio, per rudenį lekiančio,
Žiūrėjau į dangų, nuo jausmų virpantį,
Ir nežinojau, kurion pusėn žiūrėti –
Saulė ir mėnuo mane apkabino.

Sustojau... nes neturėjau kur lėkti...

Vienam kelio gale purpurinis saulės obuolys
Į rudens ilgesį vis leidos,
Kitam kelio gale sidabrinis pilnaties obuolys
Jausmų audros pasitikti riedėjo.

Bandžiau tuos obuolius nuskint,
Tik rankos jų pasiekti negalėjo.
Jie liepsnojo purpurine aistra
Švelnioj sidabrinėj rudeninėj pastelėj.

Tvaiski saulė lūpas bučiavo,
Blyškus mėnuo kedeno plaukus,
Pilnaties lėkštėj jausmai šoko valsą,
Dangus virpėjo nuo tavo juoko.

Iš kur gi tu čionai atsiradai?..

Nepastebėjau, kaip iš rudens guašo
Lyg gulbė į nuostabų peizažą
Švelnion rudens akvarelėn
Dar įliejai taurę pasakiško grožio.

Gal mane apakino tie du obuoliai,
Riedėdami per jausmų dangų,
O gal tiesiog įkritau
Į sapną pasakiško grožio.

Purpurinis saulės obuolys
Per mano ilgesį riedėjo.
Sidabrinis pilnaties obuolys
Jausmų audrą sukėlė.

Ir pradėjau sukti ratus
Beribėje jausmų erdvėj.
Kaip gulbinas savo pūkuos
Baltą gulbę paskandinau.

Visi jausmai pradėjo šėlti
Ant didžiulės pilnaties lėkštės.
Apakau nuo purpurinės saulės,
Apsalau nuo jausmų audros.

Netekau žado... akmenim sustingau...

Įkritau į sapną kaip karalius,
Pavertęs visą žemės grožį jausmais.
Aukštuose bokštuose degė žvakės,
Arklidėse žvengė žirgai.

Mane saugojo išdidūs rikiai
Senų vyšnių sodo pily.
Ten prieš daugelį metų žiniuonis
Manąją lemtį įbraukė man.

Rudens ilgesys į naktį riedėjo,
Spangioj tyloj audra artėjo.
Į senų vyšnių sodo pilį
Įžengė jausmų karalienė...

Purpurinė aistra visom spalvom suspindėjo...

Suliepsnojo aukščiausi bokštai,
Žirgai išsilakstė po pievas,
Išdidūs rikiai puolė ant kelių
Ir bučiavo rankas karalienei.

Suliepsnojo senų vyšnių sodo pilis
Purpurinės aistros ugnyje.
Ta aistra rudenį gimė
Vyšnių žiedais sužydėjus.

Užsimerkiau ir kvėpuoti nustojau.
Sustingau kaip akmuo šalia kelio.
Pradėjau kristi purpurinėn aistron
Su savo jausmų karaliene.

Tokią lemtį išpranašavo žiniuonis,
Tokią lemtį pats pasirinkau.
Sutikčiau pralošti šimtą tūkstančių partijų
Už akimirką purpurinės aistros.

Karalius krito – karalius gyvas,
Jausmuos atgimęs dangaus platybėj.
Senos vyšnios paslaptim apgaubė pilį,
Kurios nieks lig šiol nežinojo.

Čia buvo dangiškas rojus.
Čia obelys brandino vaisius.
Čia leidos purpurinė saulė.
Čia tekėjo sidabrinė pilnatis.

Čia sapnas pavirto aistra.
Čia gimė paslaptinga viltis.
Sudegti dangaus purpuruos
Ir paskęst karalienės glėby.

Pralošiau savo gyvenimo partiją.
Sutikčiau nepabust iš šio sapno,
Baltuos pūkuos paskandinęs gulbę
Ir atsikandęs rojaus obuolio.

Tarp senų vyšnių sode,
Purpurais nubarstytam danguj
Spindėjo jausmų pilnatvė,
Ištirpus purpurinėj aistroj...