Jei ir vėl nebūtis įsigaus,
guos, glamonės ir glaus,
kaip išlaukti šviesos reikės,
kur per tamsą man kelią nuties;
kaip pabėgt nuo piktos nevilties,
kuo iškirst gėlą skausmą širdies,
kaip išmokti iš naujo tikėt,
kaip priverst vėlei sielą skambėt;
kas įduos man į delnus ugnies,
kas gyventi dar kartą pakvies,
nešaukiančio – kas pagailės,
nemylintį ar – įsimylės;
kai kiekvienas žodis skaudės,
kai gyvieji nedrįs prisiliest,
kas man ranką tada išties,
nebūčiai į akis – kas pažiūrės?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): ilgesinga
Sukurta: 2008-05-01 13:50:15
O tobulinti ir gryninti, žinoma, visuomet galima... Bet kai jausmas tikras, jis atsveria trūkumus.
Vartotojas (-a): ilgesinga
Sukurta: 2008-05-01 13:49:11
Daug klausimų... Tokios egzistencinės ir žmogiškos mintys.
Nebūties jausmo palytėjimas man taip pat artimas, todėl eilėraštis atranda viduj atsaką, susišaukia su asmenine patirtimi.
Labiausiai patikusi retoriška mintis:"kas įduos man į delnus ugnies".
Vartotojas (-a): Tylinti
Sukurta: 2008-02-15 20:52:44
turbūt kiekvienas suprantame pagal savo vidinę būseną. aš supratau tai kaip tamsos baimę, kaip užplūstančią abejonę ir neviltį... pagalbos šauksmas. man patiko. labai.
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2008-02-15 18:45:54
Jausmų klausimynas... Gražiai man skamba išties tas šviesos laukimas, tik pabaigą kiek padailinčiau, na pvz:
nemylintį ar - įsimylės;
kai kiekvieną žodį skaudės, (ne kas - skaudės?, o ką - skaudės?)
kai gyvieji nedrįs prisiliest,
kas man ranką tada išties,
nebūčiai į akis - kas žiūrės? (be "pa..." geriau skamba)