Jos akys sublyksi nakties tyloje,
abejones tas žvilgsnis išsklaido nelauktai,
ir žingsnis po žingsnio
žingsniuoju iš paskos –
ar atsisuks, ar ne?
Ką pasakysiu?
Turbūt patylėsiu,
akimis žemę palydėsiu,
ji sustos,
o aš niekur skubėsiu,
širdis paliks kūną,
ir tas šypsnys, kuriam neatsakysiu,
nes žemė ne veidrodis,
o galva nekyla,
juk žinau, juk pakėlęs
ištarsiu nesąmonę,
kažkodėl taip manau,
o ką mano ji?
Gal tai tik daugiau nei žaidimas,
pro šalį pralekiantis likimas,
ir kodėl mintis,
būtent gailestis neprimena,
kad paskui teks gailėtis
to, ko nepadariau,
nors progą turėjau,
o ji kaip pakilusi saulė
už nugaros ėmė ir nusileido.