Kas uždegė saulėlydžio liepsną,
Nuo ko suliepsnojo beržai,
Ką ežeras bandė užlieti
Savo bangelių purslais?
O saulė krito į mišką,
Nieks negalėjo jos sulaikyt.
Saulėlydžio liepsnoj tviskėjo
Raudantys maldą beržai.
Tos raudos nieks negirdėjo,
Nieks nematė saulėlydžio to.
Liepsna gairino beržus be vėjo.
Saulėlydy skendo ruduo.
Klevo lapai norėjo prašnekti,
Sušlamėti tikrąja tiesa,
Bet ramybė juos užgožė kantriai.
Aplink skendėjo tyla.
Ko meldėsi beržai auksiniai,
Ką klevai norėjo pasakyt,
Ką ošė pušys sidabrinės,
Ką slėpė eglės po skarom?
Kas nuvilnijo ežero bangelėm
Ir negalėjo užgest nuo purslų?
Kas samanas palietė švelniai
Ir dingo saulėlydžio liepsnoj?
Žemė ir dangus tylėjo.
Tylėjo medžiai visi.
Liepsnoj paskendo žali kloniai.
Pravirko viltimis ruduo.
Žvaigždės nieko nepamatė,
Tik stebėjosi kantria tyla,
O po tylos juk būna audros,
Jos pradeda šėlti  nejučia.
Ir pasipylė purslais į krantą,
Sušlamėjo nukritusiais lapais,
Auksu beržų suspindėjo,
Pušų sidabru nusidažė.
Nieks nematė, nieks negirdėjo,
pajausti galių nebuvo,
Kai iš ežero gelmės išniro
Vakaro paslaptis didžiulė.
Ir taškėsi purslais be vėjo,
Nudažė dangų sidabru,
Beržų auksu suspindėjo
Ir nuvilnijo ežero krantais.
Ta paslaptis pravirkdė klonius
Ir rudenį privertė sustingti.
Šitoj pakrantėj buvo rojus,
Tik niekas šito nežinojo...
Nebent pušis su dviem viršūnėm
Girdėjo viską ir matė,
Vienintelė turėjo galių
Tą vakaro paslaptį pajausti.
Kas slėpėsi po eglių skara,
Po paslapties sidabriniu šydu,
Ką norėjo pakuždėti klevo lapai,
Kas norėjo saulėlydy ištirpti.
Ji gėrė ežero purslus,
Ji rėmėsi į dangų,
Ji žemę puošė sidabru,
Kurio niekas nematė.
Ir ji bejėgė buvo
Ką nors bent tyliai sušlamėt,
Iš vieno stiebo dvi viršūnės
Tikėjosi žvaigždes pasiekt.
O pursluose lašais pavirtę
Jausmai nurimti negalėjo.
Pradėjo šėlti viesulais
Nerimstančios dvi sielos.
Visą žemės grožį išvydę,
Nuo žemės gelmių iki Paukščių Tako
Dvi sielos patraukė link žvaigždžių,
Tik niekas jų nematė.
Vakaras sustingdė orą.
Tyloj bekraštėje ruduo sustingo,
Saulė nustojo kristi į mišką,
Nustojo raudoti beržai auksiniai.
Tik suliepsnojo dvi sielos,
Dvi širdys bangom suvirpėjo,
Ant ežero kranto sutviskėjo
Rudens aistra, padegusi žemę.
Tai pajuto tik vienintelė pušis,
Dviem viršūnėm siekdama žvaigždžių,
Branginanti kiekvieną jausmą
Ir leidžianti jiems savyje ištirpt.
Ant ežero kranto sustingo dvi sielos,
Liepsnojančios beprotiška aistra,
Suradusios degančioms širdims rojų,
Kurio žemėje mūsų nėra...