RUGSĖJO 26, trečiadienis

Vakar vis nekantravau, kada gi galėsiu parašyti į savo dienoraštį, bet kai tik grįžau iš mokyklos vis atidėliojau. Vis rasdavau, ką nors kas išgelbėtų mane nuo tokios prievolės sau. Šiandien susiėmiau ir atrodo skaudančiomis rankomis pradėjau ir nesvarbu, kad jau nužengiau nuo savo pjedestalo dar prieš užlipdama ant jo. Pažadu daugiau to nebedarysiu, o kaip nors stengsiuosi sugrįžti į pradinį tašką ir po to bandysiu kopti aukštyn, kad ir kaip kartais tingu būtų. Aš nepasiduosiu, perlipsiu per save. Kaip nors...
O kas nutiko šiandien? Nieko ypatingo, tik sužinojau kad važiuosiu į Vilnių. Ko gera aš pradėjau laukti tos ekskursijos nuo pat tos sekundės kai sužinojau apie ją. Vilniuje visada jaučiuosi kaip namie, nors iš ten negaliu užuosti savo namo kamino dūmų. Bet niekas man neuždraus įsivaizduoti savo namus sostinėje, niekas neuždraus į atmintį įsirašyti dar kelių akimirkų kurios kasdien skaidrintų mano dieną. Ach... kaip trokštu vėl pamatyti tą nepriekaištingą senamiestį, vėl pajusiu euforiją gerdama kavą „Double Coffee“ ir vėl svajosiu apie dangų ir tobulas akimirkas. Kai buvau paskutinį kartą sostinėje, mačiau du idealius vaizdus. Pirmas buvo netoli katedros. Ant laipelių sėdėjo vaikinas su gitara ir mergina languotu sijonu, šalimais su kepure rankoje vaikščiojo jų draugas ir prašė „gal simboliškai paremsit gatvės muzikantus?“ o šalia jo trypčiojo dar vienas vaikinas. Aš prisimenu kaip praėjau pro pat juos ir jie visi taip į mane pažiūrėjo. Gal man tik pasirodė kad jie žvelgia, kiaurai varsto mane akimis, bet man patinka viską prisiminti. Nemanau kad gatvės muzikantai prisimena mane taip kaip aš juos, bet viltis miršta paskutinė...  Na, o antras vaizdas kuris dar gyvas manyje, bet ne toks ryškus kaip pirmas yra sniegas. Pamenu tądien snigo tokiomis didelėmis snaigėmis, o aš greit žingsniavau su draugas. Jie šnekėjosi, o aš tylomis sekiau iš paskos ir stengiausi viską įsiminti. Aš taip norėjau išlaikyti savyje tą gyvą, snyguriuojantį ir skubų senamiesčio vaizdą... Pamenu stengiausi taip kad net keistai ėmiau galvoti, kad tai bus paskutinis prisiminimas mano gyvenime.
Štai greit aš vėl važiuosiu į Vilnių, vėl gersiu kavą ir norėsiu mirti už skatiko nevertą prisiminimą.

DIENOS MINTIS

„Dažnai esame taip savimi susirūpinę, kad kitų net nepastebime“.