Aš negaliu neatsisukti,
Kaip negaliu užmerkt akių...
Nenoriu tramdyt laimės šūksnį.
Kodėl? – Težinom mudu du.

Nenoriu aš atvert krūtinėj
Dalelės – negyvenamos salos...
Įsižiemos tenai šalna vidinė,
Vijokliai dygūs subujos...

O mintys plaikstysis pavėjui
Nelyg voratinkliai rudens...
Ir siela nesuvoks, kad bus išėjus,
Kad prieblandos dausose ji plevens...

Laikyk mane stipriau, neatiduoki,
Priglausk, bučiuok, paliesk... Prašau...
Iš naujo tą jausmų kaitros ir šėlsmo ugnį dovanoki,
Kad aš galėčiau tai ir dar daugiau padovanoti tau...