Išėjai tu tyloj stiklą pirštais kutendamas…
Ar sugrįši? – paklausia rytojus…
Baltos lankos…
O tu kiek įstengdamas, smėlio jūroj su vėjais kovoji…
Nekukli, vėl šafranu pakvipus,
Prieš tave Kalipse apsireiškiu…

Ir mėginsiu sugundyti bokštais,
Deimantinėm pilim ir laivais,
Nors iš tikro tau nieks neatstos gi…
Tyro jausmo, tėvynės aidai…
Ir mėginsi pabėgt, vėl kovosi…
Odisėjo širdies kilnumu…
O Dievai, kaip tavęs aš ilgiuosi…
Akmeninės pilies apžavai…
Ir todėl taip ilgai negrįžai?

Išmėginsiu, kartojau aš viską…
Man ne gaila net tavo širdies.
Tik kad vėl atsimuštų į krantą
Tavo laivas besielės vilties…