Rašai... Rašai... Ir pamiršti žodžių prasmę.
Tikėjimo sukurta iliuzija išsisklaido su garsiu šūksniu –
Tu jį padovanojai.
Aštri tamsa beldžiasi į mūsų namus,
Tyliai šnabždama vaiko malda skamba mintyse.
Tiek daug atsakomybės žmoguje.
Kodėl rašau, juk neskaitai to.
Mūsų vakarai bėga, o Tavojo veido seniai nebematau.
Glaudiesi šalia, bet tamsa atėmė Tave.
Pirštų galiukais matau iš praeities nuostabią šypseną.
Aš vėl šypsausi.
Skylė sieloje susiūta šilkiniais siūlais,
Juk taip gražiau.
Dievo rankose lėlė tampoma už virvučių,
Gražus spektaklis, juk lėlės importinės.