Mano mielas Liudai,

Tu nematai, kokiu ilgesiu ir vienatve mes čia kvėpuojame. Nors gatvėse lempos dega nuolat, man visada trūksta šviesos. Miestas toks nykus ir juodas. Jame per daug pelkių, kurios XXI-ajame amžiuje pavirto į asfalto grindinius. Gali eiti gatvėmis, ieškoti kažko naujo ir dar nematyto, tačiau jos visada lieka tos pačios. Tie patys namai, tas pats apšvietimas. Tas pats skaudžiai geltonas apšvietimas, kuriame vienišumas švyti ryškiausiai. Čia niekada nesutiksi praskrendančios boružės – visi jų vaikai išmirė kitame miesto gale, tad jos liūdi netoli teatro, neturėdamos kur skristi, ir laukia naujo vaidmens, kurį joms galbūt paskirs viduje sėdintis žmogysta raukšlėtu veidu, niekada nesakantis praeiviams „laba diena“ ir niekada nesišypsantis. Gal tai ir nėra keista, juk jis visiškai neturi lūpų. Kartais pagalvoju, ar prieš ateidamas čia jas turėjo. Tai atrodo visiškai neįmanoma.

Labiausiai mėgstu žiūrėti į jį pasislėpusi už kanalizacijos grotų. Tiesa, niekada nesupratau, kodėl mieste visur pilna lietvamzdžių, juk čia niekada nelyja. Tai mes pilame lietų pasauliui, o jūs ten, apačioje, džiaugiatės. Nieko baisaus, vieną dieną ir jūs čia atvyksite, o gal sugrįšite, šito dar taip ir nesugebėjau išsiaiškinti. Tada suprasite, apie kokius lietvamzdžius aš kalbu. O tu, mano mielas Vasari, tikrai būsi nustebintas šio pasaulio stebuklų.

Būna momentų, kai miestas apsigaubia rūku. Tampa be galo šalta, o visi žmonės tarsi kažkur pranyksta, ir aš lieku vienui viena. Negaliu netgi rasti kelio prie teatro, kai užsinoriu klausytis, kaip Skirstytojas repetuoja naują rolę arba bara kurį nors miestietį. Aš bijau tos tamsos, kuri mūsų nepaleidžia. Bijau, nes vos tik čia atvykau, ji mane užvaldė. Lyg būtų įsimylėjusi ir neketintų paleisti niekada daugiau. Dėl to visada kambaryje uždegu šviesą. Lemputę, kurią radau čia besimėtančią netoli fontano. Ji nebuvo graži – apdergta musių ir vos vos įskilusi, tačiau man miela, nes skleidžia bent mažą kruopelę kitokios šviesos. Tokios šviesos, kurią man primindavai Tu. Tiesa, uždegus ją, mano kambaryje prisirenka musių, kurios tarsi priekaištauja, kad atėmiau daiktą, kuris jau buvo tapęs jų nuosavybe. Tačiau aš jų nepaisau.
Mano brangus Vasari, nežinau, kada mes vėl susitiksime, tačiau aš nuolat svajoju apie tą dieną. Be galo ilgiuosi raktažolių ir dobilų iš mūsų pievos, o labiausiai norėčiau kvepėti alyvomis. Jos man visada primindavo tavo basas kojas. O jeigu tu manęs bent kiek ilgiesi, tikiuosi neatsisakysi išpildyti vieną mano prašymą. Kai atvyksi čia, padovanok man skėtį, kvepiantį lietumi.

Liucė
iš Ten