Santrauka:
tapau žmogumi, kuris negali numirti.
Ir aš, ir Vincukas tuokart sedėjome po aukšta liepa ir gerėm sultis. Lyg kokie patyrę kokios nors vienos šakos žinovai buvom užsimetę koją ant kojos, suraukę antakius, nutaisę mąslius veidus. Ir kas būtų galėjęs pamanyti... Vincukas mirė nuo plaučių vėžio būdamas trsidešimt septynerių. „Nei daug nei mažai“ po laidotuvių praeidamas pasakė kolega. Ar daug tai buvo ar tikrai per mažai – pasakyti negalėjau. Eidamas paupiu vis ilgėjausi tos jo išraiškos, kuri kažkada sukeldavo tiek juoko... Kreipdamas žvilgsnį į Neryje plūduriuojančias antis ieškojau žodžių gyvenimui prakeikti, tačiau rasti buvo sunku. Jų tarsi nebuvo.
Pirmykštis žmogus ir aš stovėjom ant kiek palinkusio virš slėnio priešais kalno. Stebėjom patekančią saulę. Jis žiūrėjo pamišėlio akimis, lyg būtų buvęs gerokai pagaliu per užpakalį atbaladotas. Tas jo kūnas toks purvinis ir begėdiškai nuogas vertė mane stovėti užsimerkus. Bet net ir nematant to vaizdo mintyse iškildavo jo plaukuota krūtinė, tas netaisyklingos formos žandikaulis, pamišėlio akys. Aš vaikščiojau jam ir vis didėjančiai jo bendruomenei iš paskos, fiksavau akimis kaip jis pagaliau paėmė buką lazdą ir užvažiavo ja stirnai per galvą. Savo akimis regėjau kaip dantimis plėšo žalią mėsą, kaip po to vemia... Asmeniškai dalyvavau pirmoje ugnies įžiebimo ceremonijoje, gavaus atsikasti keptos mėsos. Kai pirmą kartą savo gyvenime jos paragavau buvo skanu.
Darvinas ir aš kartu su juo tyrinėjome Galapago saloje vėžlius. Vogčiomis stebėjau nuostabą jo akyse ir pažinimą, mačiau kaip jis žymisi viską, rašosi, žingsnelis po žingsnelio atranda evoliuciją. Aš jam jau tada sakiau, kad mestų viską, kad beprasmiška. Piršau krikščionybę, atkakliai piršau, o jis nei saloje, nei Anglijoje manęs neklausė.
Kai Filipas Pulmanas 2004 metais buvo Elžbietos II įšventintas į riterius ir aš ten dalyvavau, ceremonijoje, jis jau buvo parašęs savo erezijų knygas vaikams. Mylėjo mane kaip brolį, kol nepradėjau niekinti jo kaip benamio šuns, kuris nuo Dievo nusisuko. Tą vakarą susimušėm tylioje užeigoje po kelių britiško alaus bokalų ir išsiskyrėm amžiams.
Kai Achilas daužė Hektorą prie Trojos seinų ir aš, iš viršaus matydamas besigrumiančius vyrus, koviausi su savimi. Guodžiau Eleną, sakydamas, kad taip yra. Kad visi karai kila arba dėl moterų, arba dėl teritorijų. Tuo pat metu negalėjau suprasti, kodėl tai vyksta apskritai.
Kažkada labai mylėjau Napoleoną. Kai jis grįžo iš tremties buvau pirmas, kuris jį pasitiko. Žygiavo imperatorius Napoleonas ir aš. Prabėgus šimtui dienų mane uždarė į kalėjimą, neklausydami to, ką jiems sakau. Sėdėjau ten tol, kol išmetė į jūrą, palaikę už negyvėlį. Kai sutikau Aleksandrą Diumą ir jam pasakiau, ką teko išgyventi jis parašė „Grafą Monte-Kristą“.
Sunkiausia buvo po visko atsigauti. Man atrodė, kad Vincukas bus taps žmogumi, kuris kaip ir aš, peržengė mirti. Deja mirtis jį išsivedė. Taip paprastai ir be ceremonijų. Todėl kai man bendradarbis pasakė, kad pragyveno Vincukas „nei daug, nei mažai“ aš neturėjau supratimo, kas jo manymu yra daug, nes gyvenu nuo pasaulio sukūrimo. Kas yra mažai aš taip pat negalėjau pasakyti... Kančia mano gyvenime būdavo kančia, o skausmas – paprasčiausiu skausmu. Tapau žmogumi, kuris negali numirti.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Komentarų nėra...