Papasakosiu jums istoriją, kurios dar niekas niekur negirdėjo...
Tai nutiko dar prieš Arklio Aleksandro, kuris virto Asilu atsiradimą, tais laikais, kai vėjas pūsdavo upei, kad ši tekėtų ir visus aplinkui girdytų bei neštų džiaugsmą...
Gyveno Žmogus Ūzas, trumpakojis šokinėjantis Gandras vardu Duok ir skraidanti Varlė Prancė. Visi jie buvo geri draugai, kaimynai ir puikiai sutardavo. Reikalui esant, vienas kitam padėdavo. Bet kaip žinia šiame pasaulyje - pavydas tarp draugų nesvetimas...

Vieną dieną, užėjo baisi audra ir viską nuniokojo, sugriovė namus, išvartė medžius ir sudrumstė upę. Kai ji nurimo, draugai atsisėdo ant kranto pasišildyti saulėje. Taip besišnekučiuojant, upės dugne kažkas sublizgėjo. Žmogus įbrido ir išvydęs nedidelę auksinę dėžutę, ją ištraukė. Ant kranto atidarę, viduje rado stebūklingą akmenį ir vandens permirkusį raštelį. Visi iš kart labai apsidžiaugė ir sugalvojo po norą. Bet netrukus labai nusiminė - pasirodo akmuo, išpildo tik vieną norą, akmeniui prarijus...
Žmogus Ūzas, šokinėjantis Gandras Duok ir skraidanti Varlė Prancė, labai ilgai galvojo, ką jiems dabar daryti?

- Man atrodo, kad akmuo priklauso man! - tarė skraidanti Varlė, ji labai norėjo išmokti plaukioti ir šokinėti, kaip Gandras.
- Ne ne, - nesutiko Žmogus Prancas, - Man reikia susirasti gražią mergelę!
- Akmuo ir man praverstų...! - mįslingai pertraukė Gandras Duok. Jis svajojo skraidyti.
Taip visi ir neišsprendę, kam akmuo priklauso, sugalvojo:
- Imkime ir padėkime jį į saugią vietą. Lai jis būna iki tol, kol sugalvosime bendrą norą - visiems naudingą! - galų gale nusprendė Žmogus Ūzas.
Gandras ir Varlė sutiko.
Draugai akmenį nunešė ant aukšto kalno, prie devinto upės vingio ir pakasė po medžiu.
Praėjus trejetai dienų, stebuklingas akmuo dingo!
- Tu pavogei akmenį! - suriko Gandras Duok ant Varlės Prancės.
- Nejaugi?... - nusišaipė ši, - Kam man jo reikia vienai? Pats jį pasislėpei sau, naktį atšokliavai ir iššsikasei!
- Jūs - išdavikai! Kaip jūs galėjote?! - Ūzas susiėmė už galvos, - Abu susitarę jį pavogėt, štai kokie draugai esat!..

Nuo to karto jie susipyko ir daugiau nebebendravo. Visi tryse vienas kitą kaltino ir išėjo gyventi kas sau.
Kol atsitiko keistas dalykas...
Kažkas užmatė, kad varlė pradėjo šokinėti ir plaukioti. Žmogui su Gandru pasidarė viskas aišku, kas jį prarijo. Jie abu labai supyko ant Varlės Prancės ir ėmė jos ieškoti, bet nerado.
Praėjo dar viena audra ir viską nusiaubė.
Upės vanduo, kur gyveno išėjusi varlė, labai nuseko. Išvydusi ant kranto Gandrą ir nežinodama, kad yra ieškoma, ėmė šaukti jį:
- Duok! Duok! Duok!...

Nereikia nei sakyti, kas nutiko.
Rytojaus dieną Gandras jau skraidžiojo padangėje ir buvo labai laimingas. Sugalvojo išskristi į tolimus kraštus, kad Žmogus nieko neįtartų.
Apgautas Ūzas dar ilgą laiką gaudė ir valgė visas iš eilės Prances, vis to stebuklingo akmens ieškodamas...
Ir taip iš kartų į kartas darė, kol atsirado PrancŪzai...

(Tik niekam nesakykite, kad aš papasakojau!..)