...Tik tau atrodo, kad ištirpo laikas,
Bet mielas mano, liko juk prisiminimai.
Ir tu šypsojais, ir buvai kaip mažas vaikas,
Ir džiaugės mūsų sielos, džiaugėsi likimai.

O akys, tos beprotės Tavo akys,
Žiūrėjo man į veidą, kaip į heroiną.
Maniau, kad viskas, šiandien bus man šakės,
Kalbės apie mane, kaip apie kokį atminimą.

Tik taip staiga pašokai, bėgti pasileidai.
Nors ir neįžeidžiau, atrodei lyg pakvaišęs.
Maniau už tuos senus laikus atleidai,
O gal kažką iš dabarties esi sumaišęs?

Jei dar gali tai grįžk iš kur išėjęs,
Aš laukiu čia Tavęs kiekvieną naktį.
Tik linksmas būk, nebūki išprotėjęs,
Aš vėlei noriu meilę mūs širdy uždegti...