Minčių labirintuos vyniodama dieną,
naktis seks po jos ištempta ir kreiva,
mano laivas neplaukia jau niekur,
palieka
prirakintas prie molo
sunkia grandine.
Sudžiūvusios gėlės - ilgesio matas,
nedovanotos nuvyto seniai,
tik liko delnuose
svaigus aromatas,
neužmirštamas kvapas-
tavo plaukai.
Išbandęs viską, dar pabandysiu
pakeisti save be tavęs,
dykumoj nuo vienatvės
geriausia pagyti,
jei nušvinta miražais
oazė žalia.
Sutemos mėlynos grimzta smėlynuos,
lyg amžiams sustingus Atlanto banga,
kvatojančių vėjų uolos kankintos,
visas pasaulis
be tavęs dingsta,
tu ne miražas,
man TU tikra.