***
Seni laiškai gyvena kaip gyvenę
Savais pavasariais, savu šerkšnu karštu--
Tiktai giliau į tyrą dangų seną
Mėnuo įsikerta ir vėl sugrįžti tu--

Tikiu aš žodžių baltumu lyg sniego--
Paklydę žvaigždės tarp dangaus pušų
Per mano lyrą taip lengvai prabėgo--
Daina, daina balčiausioji visų

Paukšte pakilo skristi ilgesinga,
O bangos juosta ties uola kreidos--
Senuos laiškuos beviltiškai taip sninga--
Iš žodžių kūnu virsk, ar niekados

Daugiau negrįžk į melsvą geismo vėją,
Į jūrą įsisupęs, į žvaigždes,
Į seno parko apsnigtą alėją,
Kur baltą Pasaką kadais sutikom mes--

Seni laiškai gyvena kaip gyvenę
Savais pavasariais, savu šerkšnu karštu...