susirenka visi
ir mane cituoja
sėdinčią po
miegančiu medžiu

"kvailai kvailiai
kvailius kvailina"

šypsosi suraukę
savo modernius antakius
ir mėto į mane
didžiąją tylą

"kvailai kvailiai
kvailina"

laukia kada
pradėsiu ją ėsti
lyg konfeti ryžius
per savo vestuves
kai nebelieka maisto

"kvailiai nemoka
kvailai kvailinti"

iš tikro tai
man visai nesvarbu
nes kvailiai
nevalgo ryžių