Atleisk, nemoku atkartot pavasario,
Jo grožio tobulumo,
Ir krintančių obelų žiedų.
Juk mes tylūs, kaip vėjai nebylūs,
Tik pučiam ir lekiam, tik bėgam ir šnaram,
Ir į obelis mums nusispjaut.
Ne gaila nė beržo nupjaut,
Dėl eilinio popieriaus lapo.
Balto balto kaip snaigės,
Kurios ištirpsta kaip cukrus,
Arbatos puodelį arba tau ant liežuvio.
Sudėtingas pasaulis, sudėtingi ir mes,
Rudenį šaltą, basom pėdom,
Matuojam balas.
Nemoku atkartoti vasaros,
Jos grožio harmonijos,
Tris mėnesius einančios.
Iš Japonų kultūros,
Man patinka haiku ir katanos,
Aštru ir šaltos,
Lietuviškos žiemos.
Atleisk, nemoku dar daug ko,
Rimuoti taip pat,
Tačiau žiemos per šaltos,
Va čia tai tiesa.