Antai matau džiūsną senioką skysta barzdele, didelėmis atlėpusiomis ausimis - aš jį taip ir vadinu: Didžiaausis. Mudu pažįstami iš mažų dienų, jis mano draugas, bendražygis ir bendraamžis.O jis mane praminė Neklaužada.
Kur nors susitikę, vis pajuokaujam, patraukiam viens kitą per dantį, geraširdiškai pasišaipom. Metams bėgant, ši bendravimo forma nesikeitė, mūsų santykiai liko kaip buvę. Netgi anuomet, ne savo valia atsidurę toli nuo gimtinės, nepraradom humoro jausmo.; Didžiaausis pasakoja, esą, aš kartą, žnybtelėjęs jam ausin, pajuokavau : " Ė, betgi tu, drauguži, taip sulysai, kad net ausys persišviečia. Ir kojas vos bepavelki!"
Matyt, dėl to, kad dažnai susitinkam, mudu nepastebim, ar pasikeitė mūsų charakteriai, mūsų jausmai, ir tikriausiai abu nejuntam, kaip kartu senstam.
Susitinkom mudu ir šiandien, be to, dar toje miesto dalyje, kuri verta atskiro pasakojimo, viename gražiausių kampelių - Dzeržinskio bulvare. Iš čia matyti jaukus Frunzės geležinkelio stoties pastatas, ir regis, raudona vėliava plazda ne čionai, virš stogo, o kažkur toli toli, viename iš Alatau viršukalnių, beribėje padangėje.
Kartą iš toli atvykęs svečias, žingsniuodamas Dzeržinskio bulvaru, pasakė : "Gal jūs sudaužėt indą su rožių aliejum?" Ir išties kam nemalonu pailsėti kvapnioje, ūksmingoje, gaivioje gatvėje?
Žmonės, pažįstantys mūsų miestą, neįsivaizduoja jo be vasaros vakarų, kai po medžiais susirenka seniai, oriai susėda ant suoliukų ir, neskubriai kratydami atmintį, grįžta į savo jaunystės dienas. Pokalbiai jų kasdieniški, bet įsiklausyti į ramius žodžius, pažvelkit į akis - ir tada pasakykit, ar jų laikas ir jėgos nuėjo prošal ir veltui.
Čia pat išvysite jaunas mamas ir tėčius, išvežusius į dienos šviesą savo pirmagimius. Laimingi tėvai, su grauduliu žvelgdami į rausvus kūdikius, kažką tyliai jiems šneka. Juk jie - mūsų rytdienos šeimininkai, juk jie- ateities žmonės. Kada nors ir šie mažyliai taps oriais ūsočiais tėvais ir švelniomis motinomis.
Dieną pensinikai sėdi ant suoliukų ir, gal pamėgdžiodami viens kitą, sklaido laikraščius ir žurnalus, pasibalnoję nosį akiniais. Ateina čionao ir du girtuokliai - nusmurgęs senis Baikuševas ir priekvailis vaikinas Šipanovas, pramintas Kuprianagiu. Šinapovas vaikšto basas, siauros it žarnigalis, sudriskusios jo kelnės neuždengia plikų blauzdų. Baikuševas - pusamžis žmogus, galėtų Šinapovui tėvu būti, bet jie susigiedojo ir įkaušę skeryčiojasi, užkabinėja praeivius, kaulija degtinei. Išvydę girtuoklių porelę, vieni atsistoja ir nueina, kiti nusikrato jų, pakišę kiauragerkliams kokią kapeiką, mintyse kartodami: "Teisingai sakoma: toks su tokiu ir kely susitinka." Kartkartėm Baikuševo veidas būna susiraukšlėjęs it keptas obuolys, o paprastai jis vaikšto išbrukęs, geltonas, oda kaip išspaustos citrinos žievė, tuomet jo fizionomija, ir šiaip ne iš patraukliųjų, visiškai bjauri. Jei mūsų Frunzėje atsiras tokei du, kaip Baikuševas, tai vienas bus Baikuševas; o jei yra vienas, tai jis - pats Baikuševas. Bet pakaks apie juos, Baikuševą ir Šipovą. Jie atgyveno savo, jų vieta muziejuje. Nors tokių bulvare tik du, jie temdo jo grožį, atrodo nepadorūs, trikdo žvilgsnį. Gerai, kad bent šiandien jų nematyti. Ir žmonės bulvare mėgaujasi ramybe.