Vienas, du, trys.

Vienas.
Gilioje kišenėje radau adatą.
Ištraukiau ją dviem pirštais.
Pakėliau į palubę.
Ir, gerai apžiūrėjęs gelsvoje lempos šviesoje, išsigandau...
Galiu įsidurti.

Du.
Didžiulis, žalias stalas buvo sėte nusėtas mažyčiais taškeliais.
Musių nukakotas.
Pamačiau ant jo virtuvinį peilį...
Ir stvėriau abiejom rankom.
Turėtų prireikti.

Trys.
Kai saulėgrąžas man mandagiai gliaudė ponaitis A,
o dviem dešimtmečiais senesnis ponas Z rūpestingai kasė užpakalį
(ne, per tas prakeiktas rankoves orumu sotus nebūsi),
išgirdau ošiant.
Įsiklausiau. Tartum senas vilkas.
Taip, tai buvo grandininis pjūklas.
Nudžiugau, žinoma. Jau senokai niekas nebuvo manęs šukavęs...
Nei ponaitis A, nei ponas Z.
Albus Frenulum

2008-02-05 00:04:51

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Besparnis angelas

Sukurta: 2008-02-05 10:23:16

Nieko nesupratau, tik tiek, kad buvo taisyklingai suskaičiuota iki trijų... Kaltas mano ribotas suvokimas... :)

Vartotojas (-a): Tikras Dearnis

Sukurta: 2008-02-05 00:58:37

Perkeliu į poezijos sklitį, nes tai ne prozos darbas. O šiaip tas kūrinys pasirodė šiek tiek tiesmukas ypač skaitant eilutę apie musių ekskrementus. Pagadina visą darbą...